Nuėjau į studentų bendrabutį, kur gyveno mano tėveliai, kur aš gimiau. 1950-aisiais. Tas bendrabutis dar stovi. Apėjau jį. Sutikau senuką, kuris ten iki šiol gyvena dar nuo anų laikų.
Šnektelėjome. Sakė, prisimenąs lietuvių porą – mano tėvelius. Prisiminė ir tai, kad jiems gimė mergaitė. Pasakiau jam: „Ta mergaitė – tai aš!”
Taigi pasivaikščiojau tėvų takeliais. Ką patyriau? Jei atvirai – žiauriai verkiau. Nes supratau: tai yra sekundė. Tie 60 metų yra sekundė!
Nuvažiavau į GITIS, kur stojau ir neįstojau. Maskvoje mane globojo buvęs studentas Mindaugas Karbauskis, aktorė Tatjana Liutajeva su dukra Agne.
Beje, būdama Maskvoje per savo gimtadienį skaičiau internete atsiliepimus po vieno straipsnio apie mane. Noriu visiems padėkoti – tiek meilės, supratimo ir pagarbos gavau! Blioviau atsisėdusi.
O štai vienai moteriai noriu šį tą perduoti. Ji rašė, kad dėl gausybės plastinių operacijų praradau grožį bei taurumą. Ne plastinės operacijos iš manęs tai atėmė, o metai. Aš dabar graži ir žavinga kitaip.
Kelionė į Maskvą man buvo labai svarbi – norėjau pabūti su savimi. Tokio pabuvimo reikėjo kaip oro – pagalvoti, kuo tapau per tuos 60 metų.
Kuo tapau? Na, bent jau neblogu žmogumi. Profesiniai laimėjimai? Tai juokinga.
Štai paskambino mano pirmosios laidos studentas ir sako: „Egle, pamiršau padėkoti. Aš netapau genialiu artistu, nors tu man skyrei tiek jėgų. Bet aš nebegeriu. Turiu šeimą, du vaikus, dirbu Airijoje. Juk jei ne tu – manęs nebebūtų šiame pasaulyje.”
Tokiais momentais suprantu Eimantą Nekrošių, sakiusį: „Žinai, man nesvarbu – geras aktorius ar ne, svarbiausia, kad jis būtų geras žmogus.”
Taip, žinau, visi siekia kokių nors laimėjimų. Tai normalu, jaunystei to reikia. Bet nustoji taip galvoti, kai supranti, kad tai – juokinga.
Prisimenu Henriką Kurauską. Kartą einame su juo Kaune. Pripuola prie jo moteris: „Henrikai, jūs mano idealas!” O jis eina nekreipdamas dėmesio. Sakau Henrikui, kad kažkaip nepatogu prieš gerbėją. O jis atsisuka į ją ir sako: „TADA man reikėjo sakyti, ne dabar. TADA...”
Jauniems labai reikia palaikymo. Todėl negailiu pagyrų savo studentams, jauniems kolegoms aktoriams.
Ar tai neišlepina? Oi, ne, juk tai – altruistų profesija, aktoriai – „dūšios daktarai”. Ir ta profesija mažai atsiperka. Taip, galima sakyti, kad nuostabu, kai pilna salė tavęs klauso, kai valdai publiką, kai junti, kad tu verki ir kartu visa salė. Bet svarbiausia – kuo tu tampi!
Keista, bet aš pati vos prieš keletą metų atsikračiau scenos baimės. Dieve, reikėjo dirbti tiek metų, kad dingtų ta įskiepyta nežmoniška atsakomybė ir baimė prieš žiūrovą.
Todėl pavydžiu jauniems žmonėms laisvės, to gero neatsakingumo, mokėjimo žaisti. Tuo mūsų kartos ir skiriasi. Tos laisvės mokausi bent dabar – iš savo studentų, visų jaunų žmonių.
Kai kas kniaukia, kad teatras mirė. Pamatysit – nuojauta man kužda: po poros metų bus didžiulis naujų jėgų sprogimas.
Tai bus naujos kartos nuopelnas, mes jau nuėję. Bet nereiškia, kad savąją užbraukiu – kiekviena karta įneša savo indėlį.
Kai kas nors zyzia, kad teatras pasidarė komercinis, pykstu. Tuomet norisi šūktelėti: „Prisimink, koks pats jaunas buvai.”
Pati pamenu, kaip nesupratau garbių nusipelniusių artisčių, kai jos su ilgesiu kalbėdavo apie „senus gerus laikus”.
Todėl žiūriu į save iš šalies su autoironija, kai pasakoju studentams apie tai, kaip bendravau su režisieriumi Anatolijumi Efrosu, kaip man dainavo Vladimiras Vysockis, kaip vaidinau „Antigonėje”...
Juk ta nauja karta to nematė, nežino. Todėl nenoriu bambėti: suknelės per trumpos, ne taip šukuojatės, menas – šventovė. Jie atranda SAVAS šventoves. Puikiai žinau, nes pati esu per galvą gavusi nuo vyresnės kartos aktorių.
Savo profesijai esu dėkinga ne už vaidmenis ar nuopelnus, ji man padovanojo šitiek asmenybių ir pokalbių su jomis per naktis! Tai rašau į savo sąsiuvinius, gal kada nors išeis knyga. Bet ne dabar, nes dar neatsakiau sau į klausimą, kam to reikia.
Na, o jei tektų rašyti dienoraštį, dabar įrašyčiau ištrauką iš Ray’aus Bradbury knygos „Pienių vynas”. Prosenelės mirties scena, kai ji sako: „Labai labai seniai sapnavau gražų sapną. Bet mane kažkas staigiai pažadino. Tai buvo ta naktis, kai aš gimiau. O dabar... Dabar man reikia pagalvoti... Kaip surasti tą siūlą, vedantį į tą gražų sapną.”
Tad štai – ir man reikia surasti tą gražų siūlą. Tikrai daug nugyventa. Dabar man reikia pagalvoti. Ir surasti tą siūlą.