Ausims – nuostabi vieno svarbiausių nūdienos kompozitorių Johno Adamso muzika. Gomuriui (nors maistą filme žiūrovas ragauja tik akimis) – garsaus Milano virtuvės meistro Carlo Cracco sukurti kulinariniai šedevrai tokie išvaizdūs, kad, regis, jauti jų skonį ir aromatą.
Akims – tikras vaizdų orgazmas, kuriame vienas kitą keičia nepaprasto grožio ir rafinuotumo kadrai. Akmeniniai Milano katedros nėriniai, Italijos kalnų pievos ir kurortų gatvelės. Ir netgi Londonas čia nufilmuotas kažkaip kitaip, ypatingiau, gražiau ir estetiškiau (bet jokiu būdu ne „atvirukiškai”) nei kituose filmuose.
Žiūrovo protui – nuostabi patirtis, proga atsipalaiduoti ir leistis nešamam šios kinematografinės poezijos srauto, pasidavus apgaulingam siužeto paprastumui (netgi galėtų pasirodyti – banalumui). Tačiau šis paprastumas persmelktas tokios daugybės kultūrinių asociacijų, nutylėjimų, vaizdinių niuansų ir meistriško įtampos auginimo, kad filmo kulminacijos akimirką abejingi tegali išlikti – nepabijosime teigti – tik visiškai atbukę ar grožiui akli žmonės.
Interjerui ir kostiumams šiame filme teko itin svarbus vaidmuo, derantis kino aukštajam pilotažui, kai scenografija papildo, pasako tai, ką nutyli siužetas, vaidyba ir dialogai.
Apsnigtas, šaltas pramoninis ar negailestingoje pavasario saulėje skendintis Milanas ne tik atgyja, bet ir atskleidžia savo menkiau pažįstamą veidą.
Štai pagrindinių herojų aristokratų pramonininkų Rekių šeima apgyvendinta milanietiškame „art deco” (arba, kaip kai kurie teigia, fašistinės estetikos su bauhauzo įtaka) architektūros šedevre Necchi rūmuose.
„Villa Necchi” iš tikrųjų buvo ilgus dešimtmečius labai panašios aristokratų pramonininkų šeimos buveinė, garsėjusi prabangiais vakarėliais, kuriuose lankydavosi net karalių šeimų atstovai.
Šiandien ji pamėgta Milano mados pasaulio galingųjų, kurie kartais ją pasirenka savo kūriniams pristatyti.
Filmo režisierius L.Guadagnino pasakojo, kad ilgai ieškojo vietos, kuri bylotų apie didelį šeimos turtą, bet drauge būtų tarsi suvaržyta, sukaustyta.
Išvydęs fotografiją albume „Villa Necchi”, jis akimirksniu suprato, kad šis pastatas yra tai, ko reikia: „Kiekviename kampelyje buvo matyti tiesiog apsėstų savininkų dėmesys tobulumui ir detalėms, koks yra būdingas tik Milano buržuazijai.
Senieji turtuoliai ir jų pinigai visuomet turi nepaaiškinamą žavesį, kurio tikslas – priversti jus patikėti, kad pinigai neegzistuoja. Ir iš tiesų šiuose namuose prabanga – bent jau tokia, kaip ją supranta daugelis žmonių, – neegzistuoja. Šie namai – atšiaurūs, sunkūs tarsi uolos luitas.”
Tad masyvus, bet tuo pat metu prabangus, išpuoselėtas interjeras apie šeimos tradicijas, kasdienybę, santykius ir artumą filme pasako daugiau nei papasakotų penkiasdešimt puslapių rašytinio teksto. Tarp šaltų sienų įsiliepsnoja pragaištingai deginanti aistra.
Visiškai kitoks filmo veikėjų Rekių šeimos patriarcho našlės (vaidinamos legendinės Marisos Berenson) butas – lengvas, elegantiškas, jaukus, nusėtas prabangių niekučių ir menantis gražiąją epochą. Bet jame jau mirę bet kokie jausmai ir aistros. Šeimininkė tarsi atsisveikindama palikuonims vis nukabina ir dovanoja po paveikslą.
Kalnų gamta ir bažnyčios mūrai, restoranai ir cheminės valyklos – viskas šiame filme neatsitiktinai.
Kostiumai juostoje kinta kartu su psichologinėmis herojų (tiksliau – Tildos Swinton vaidinamos Emos Reki) transformacijomis.
Pradžioje – Milano aukštuomenės damos uniforma: nuosaikus stilius ir nenuosaikaus dydžio paveldėti giminės deimantai, „Hermes” rankinė „Birkin”, „Salvatore Ferragamo” bateliai, liudijantys, kaip nepriekaištingai tarsi chameleonas prašalaitė iš Rusijos susiliejo su savo naująja aplinka. Uniforma, filmo kontekste pasakojanti ištisą istoriją.
Likusius kostiumus sukūrė dizaineris Rafas Simonsas, dirbantis „Jil Sander” mados namams, ir Silvia Venturini Fendi (garsiosios „Fendi” mados namų dinastijos narė; ji – ir viena filmo prodiuserių).
Šių dviejų meistrų rankose kostiumai virsta tarsi papildomu dvasinių pokyčių komentaru – laisvėjimą, maištą, meilę ir neviltį atskleidžia formos, drabužių ilgis, spalvos, audiniai ir šukuosenos.
Vyriškas švarkas ant moters pečių ar nudrengtas sportinis kostiumas filme įgyja simbolinę prasmę. O snapučių raudonio suknelė restorane ir oranžinė kalnuose prie San Remo skiriasi vos menku atspalviu, tačiau pasakoja visai skirtingas istorijas.
Menkiausios filmo vaizdinės detalės ir jų suliejimas į pasakojimo visumą toks apgalvotas, kad juosta – tarsi senovinio šlifavimo deimantas, pro blausias briaunas žaižaruojantis, be kita ko, ir didžiule ironija bei švelniu humoru. Argi kitaip būtų įmanoma paprasčiausiai sriubai suteikti tragišką pagrindinį vaidmenį? Ir ne bet kokiai, o rusiškai žuvienei.
L.Guadagnino filmo kūrimo procesą apibūdino taip: „Kai verdate žuvienę, dedate daugybę ingredientų ir labai ilgai kaitinate. Tai sudėtingas kulinarinis procesas siekiant išgauti puodelį skaidraus sultinio, turinčio nepakartojamą skonį. Tą mes ir bandėme padaryti. Stengėmės išgauti pačią esenciją.”
Britai turi posakį „God’s in details” – pažodžiui išvertus „Dievas slypi smulkmenose”.
Šio filmo kūrybinis „dieviškumas” – taip pat smulkmenos, kino filmą paverčiančios eilėraščiu ekrane, kur „Hermes” rankinė gali tapti iškalbingu būdvardžiu. Jei filmo „Aš esu meilė” nerodys kinuose, ieškokite DVD. Verta parsisiųsdinti net sumokėjus muito mokestį.