Tikriausiai narkotikus vartoja. Tokia mintis šauna į galvą matant Juozą ar vėlų vakarą, ar rytą visada energingą ir žaismingai nusiteikusį.
– Aš?! Nieko nevartoju, – juokiasi Juozas. – Nugaros nebeskauda – mane išmasažavo gydytoja Birutė Lisauskaitė, o kiti medikai sakė, kad operaciją teks daryti. Bet tai – smulkmena.
Žiūrėk, – rodo Juozas telefono žinutę. – Baleto artistas iš Maskvos Nikolajus Ciskaridzė rašo, kad tikrai turėtų atvykti demonstruoti mano kolekciją. Sako, aš iš „derevnios” – reikia palaikyti.
Rusija tokia didelė, tiek pinigų, o turi tik Valentiną Judaškiną ir Viačeslavą Zaicevą. O Lietuva maža ir yra pasiekusi tokį aukštą lygį!
Su manekene Svetlana Griaznova kalbėjau – iš Niujorko atskris, aktorius Dexteris Fletcheris –iš Londono. Dar – mano ankstesnes kolekcijas demonstravusios Ditė Antanaitytė ir Kristina Tučkutė. Šakės, kaip šaunu! Jaučiu vidinį orgazmą!
Kas bandė gyvenime prasimušti, supranta, koks svarbus yra palaikymas. Svetlana ir Nikojalus supranta.
Aš irgi žinau: įdėta energija sulaukia atpildo.
– Jūsų kolekcijose jau buvo „Bvlgari” briliantų. Podiumu ėjo mažaūgiai žmonės, stotingos operos solistės. Pernai tapote naujo požiūrio į manekenes pradininku – šįmet ir užsienio dizaineriai ant podiumo pakvietė balzakiško amžiaus, nestandartinių kūno linijų moteris.
Pernai skelbėte draugystės, tolerancijos idėją. Ką savo kolekcija norėsite pasakyti šiemet?
– Ekonominio pakilimo metais susitapatinome su Holivudu. Puošėmės taip, lyg kasdien žengtume raudonuoju kilimu. Taip peršokome svarbų etapą – tikrąją mados kultūrą, tai, kaip reikia rengtis kasdien.
Šį kartą pasiūlysiu kolekciją, skirtą kasdienai. Negalima nuo nesipraususių kaimiečių iškart peršokti į Holivudą. Pirmiausia reikia išmokti rengtis kasdien.
Sukūriau modelių ir vyrams – dar viena naujiena. Mano diplominis darbas buvo kolekcija, skirta vyrams. Aprengėme ne vieną vyrą, turime nuolatinių klientų, kuriems kuriame kostiumus, paltus. Tad kodėl neparodžius savo sugebėjimų visuomenei? Kostiumai biure neišduoda, kad tai – Juozo Statkevičiaus mados namų kūrinys. Jie tiesiog puikiai atrodo!
Noriu, kad ir jaunimas nebijotų vilkėti kostiumo. Kolekcijoje yra ir oficialių kostiumų, bet jie patogūs, modernūs.
– Jūs mums iš arti parodėte „Christian Louboutin”, „Manolo Blahnik” batus. O kuo avės modeliai šį kartą?
– „Jimmy Choo”! – net spirga iš pasitenkinimo Juozas ir ištraukia ranka rašytą laišką, atsiųstą garsiųjų mados namų su linkėjimais ir klausimu, ar užsakovai viskuo patenkinti. – Bus bateliai iš gyvačių, krokodilų, leopardų odos. Aukščiausia klasė!
Vyrus apausiu savo kurtais batais. Nauja ir mano aksesuarų – rankinių, diržų – linija.
Taigi bus daug naujovių. Bet taip reikia – mada turi būti karšta.
– Jei kolekcijoje moterims siūlomi kasdieniai rūbai, kyla įtarimas, kad šį kartą nebus Juozo pasakos – pakylėto įvaizdžio, nerealių drapiruočių, juvelyrinio siuvinėjimo.
– Tviskesys ir liukso klasė niekur neišgaravo – tai suteikia aukščiausios kokybės audiniai.
Modeliai pasiūti pagal visus senosios siuvimo meistrystės kanonus. O tai ir suteikia rūbui išskirtinumo, kokio neatkartos net pati geriausia kopija, net sumaniausia interpretacija.
– Naujoji kolekcija skirta kasdienai. Bet kiek žmonių gali kasdien dėvėti kašmyro kostiumą ar šilko palaidinę?
– Pabrėžiu: aš noriu tik parodyti, ko reikėtų siekti. Skoningai galima atrodyti ir vilkint nebrangius drabužius. Ir dar: mada negali būti skirta visiems, kad ir kaip būtų liūdna. O štai ugdyti skonį gali visi. Dėl to ir rengiu kolekcijos pristatymą.
– Jei vyras neturi skonio, ar jį gali išgelbėti madingi drabužiai?
– Madingi rūbai nieko niekada neišgelbės. Net jei tokiais ir rengiesi, jie neturi priminti apie save. Rengtis madingai ir netapti mados auka – štai stiliaus lengvumas ir filosofija.
Gražu, kai svarbūs žmonės moka neparodyti, kokią padėtį užima. Puiku, kai garsenybės, milijonieriai savo išvaizda neatrodo išskirtiniai, bet vis tiek turi kažką TOKIO.
– Ar vyrui reikia rūpintis savo grožiu? Kur riba, kurią rūpindamasis savo grožiu peržengęs vyras gali tapti juokingas, nevyriškas?
– Tas, kuris taip mano, yra apgailėtinas, o jo mąstymas pasenęs. Juk futbolininkas Davidas Beckhamas dėl to, kad yra įdegęs, keičia šukuoseną, nešioja auskarus, netampa moterimi.
Kaip ir moterys netampa vyrais, nors mūvi kelnes, vairuoja automobilį, traktorių, valdo lėktuvą, skrenda į kosmosą, vadovauja bendrovėms, būna įšventinamos į kunigus, kariauja.
Tegul meta į mane akmenį tas, kuris nenori būti gražesnis, patrauklesnis. Na, o jei nenori, tegul neniurzga.
Be to, žmonės pamiršta, kad gamtoje patinai visuomet yra gražesni už pateles.
– Bet kai moteris pasako, kad neturi kuo apsirengti, ji tikrai nesitiki išgirsti iš vyro: „O, Dieve, aš irgi!”
– Visiškai pateisinu tokią situaciją, nes tas vyras dažniausiai turi vieną kostiumą! Jūs, moterys, norite matyti gražius, seksualius, stilingus vyrus, o juk rūbai – neatsiejama to dalis.
Tegul vyrams rūpi rūbai, tačiau svarbu, kad jie išliktų džentelmenai. Na, o jei vyras leptelėjo, kad neturi kuo apsirengti, supraskite, jog jis stengiasi dėl jūsų! O kodėl jums nepabuvus jo stiliste? Žavinga! Juk tai – jūsų vyras, – mirkteli Juozas.
– Ką vyrai – nuo bankininko iki žemdirbio – privalėtų turėti savo spintoje?
– Nėra vieno recepto. Vis dėlto pagrindiniai daiktai yra balti marškiniai, džinsai, džinsinis švarkas, juodas kostiumas, klasikinio stiliaus paltas ir sportinė striukė.
– Regis, dauguma vyrų turi tokių rūbų, bet vis dėlto gal galėtumėte jiems ką nors patarti?
– Taip, nes jie žino, ką rengtis, bet nežino kaip. Pavyzdžiui, kelnių nereikia užsitraukti iki pažastų, saulės akinių nenešioti ant pakaušio. Jie dabar nešiojami vos pakelti virš nosies – ant kaktos.
Megztuko iškirptė turėtų būti V raidės formos arba aukštu kaklu. Apvali storo megztinio apykaklė netinka, nes tuomet vyro kaklas atrodo trumpas ir storas. Derėtų pamiršti savo jaunystės madą – nekišti megztinio į kelnes, kaip ir marškinėlių trumpomis rankovėmis.
Klaidą daro tie, kurie dieną rengiasi kukliai, o vakare stengiasi sužibėti. Tai – pasenusi maniera, kaimiškas požiūris. Dabar puikiai atrodyti vyras turi nuo ryto iki vakaro.
– Ko dar vyrai nepadaro, kad atrodytų puikiai?
– Vyrai bijo pamirkyti kojas ir pagrandyti jas pemza, kad būtų gražios. Bijo ištepti jas bent jau pasenusiu savo žmonos kremu.
Vasarą sutvarkytomis kojomis gali įsispirti į lengvus batelius, basutes. Įspiriami batai tinka net prie kostiumo – jei jis lininis ir suglamžytas, o po švarku vilkimi prigludę marškinėliai.
– Pirmą kartą į jūsų renginį bus galima patekti ne gavus vardinį kvietimą, o nusipirkus bilietą. Kaip paaiškintumėte tokį sprendimą?
– Klientai gaus kvietimus – be jų nebūtų manęs. O talento gerbėjai turės galimybę palyginti nebrangiai nusipirkti bilietų ir išskirtinę progą pamatyti kolekciją. Juk mes žavimės Madonna, bet ji kviečia mus į savo koncertus, o ne į namus.
Tie, kurie bandė organizuoti nors nedidelį renginį, mane supras. Man juk niekas nemoka, pavyzdžiui, už kolekcijos apšvietimą, o jo kaina siekia kelias dešimtis tūkstančių. O salės dekoracijos, bateliai ir net sagos – viskas kainuoja tūkstančius eurų!
Šiuo metu, kai retai skraido lėktuvai, o gatvėse šviečia kas trečias žibintas – kam rūpi remti kultūrą. Pats sukuosi. Kūrybai galiu skirti 5 procentus, visa kita – organizacija. Bet gyvenimas rodo, jog užtenka ir tų 5 procentų, kad žmonės išeitų atvipusiu žandikauliu.
Manai, kad iš didelio džiaugsmo rengiu aštuonis spektaklius per sezoną? Taip, man tai teikia didelį džiaugsmą. Bet tai ir proga užsidirbti savo kolekcijai.
Neseniai pamąsčiau: kai buvau dvidešimties, sukausi taip pat. Nori kurti kolekciją, sugalvok, kaip užsidirbti pinigų. Kūriau spektakliams. Šiandien, kai praėjo kelios dešimtys metų, situacija nepasikeitė – sukuosi taip pat, nors man nebe dvidešimt metų. Nesiskundžiu. Tik paaiškinu.
– Norite pasakyti, kad siekti tikslų ir likti ištikimam savo svajonei visais laikais yra sunku?
– Taip. Ypač dabar, kai visur įsigalėjo komercija. Pasaulyje trūksta individualumo, o Lietuvoje dar ir sovietmetis įkalė į galvą, kad turime būti kaip visi.
Nebėra ryškių asmenybių, nebėra moterų, kurias kopijuotume, iš kurių imtume pavyzdį.
Niekas nebedaro nieko individualiai. Net jei ateisi į didelius mados namus, pavyzdžiui, „Dolce & Gabbana”, kostiumo neužsisakysi. Geriausiu atveju tau ką nors pasiūlys iš kolekcijos.
Net teatre vyrauja komercija! Štai dabar režisierius Gintaras Varnas gal ir sukurs nekomercinį spektaklį – stato „Publiką”, aš modeliuosiu drabužius. Nebėra teatro dėl teatro, viskas daroma tam, kad ateitų žiūrovas.
– Gerbiu, Juozai, jūsų kūrybą. Bet, jūsų kostiumų spektakliams kūrimas turi komercinį tikslą. Nemažai žmonių į teatrą eina vien dėl jūsų vardo. Ar tai gerai?
– Jau geriau tegul žmonės ateina į spektaklį suvilioti mano vardo nei visai nesidomi teatru.
– Girdėjau gandus, kad Juozui labai blogai sekasi: ponios jau pripildė savo spintas jūsų drabužių, o jaunajai kartai Juozo gaminiai neįperkami arba neįdomūs.
– Man blogai sekasi?! Visos klientės ir toliau siūdinasi pas mus. Be to, įvyko lūžis – užaugo nauja karta, klienčių dukterys, kurios taip pat tapo dažnomis mūsų mados namų viešniomis. Kartą pasipuošęs drabužiu, su kuriuo nuostabiai jautiesi, kuris paslėpė netobulumus, vėl tokio nori.
Be to, žmonės jau įsisąmonino, jog nėra tokie turtingi, kad pirktų pigius vienadienius daiktus. Geriau vienas geras kostiumas, bet toks, kad tiktų ir į darbą, ir į šventę. Pakeitus priedus jis keičiasi.
Žmonės pamiršta vieną svarbų dalyką – jie mano, kad gyvens amžinai. Bet taip nebus. Tad kodėl to gyvenimo negalima būtų padaryti gražaus, kodėl negalima būtų pasipuošti ir tuo pradžiuginti save, kitus. Arba papiktinti, – nusijuokia modeliuotojas.
– Mane nustebino kai kurių jaunų dizainerių, ką tik baigusių garsųjį Londono šv. Martyno koledžą, mintys. Jie visai nenori kurti vardinių kolekcijų – mieliau dirba asistentais mados namuose.
– Aš tokių nesutikau. Kita vertus, nors ir turėsi gerą siuvamąją mašiną, drabužiai patys nepasisiūs. O jei pelėda užsidės akinius, dar nereiškia, kad mokės skaityti.
Taip ir dėl garsių mokyklų. Šv.Martyno koledžą baigė Alexanderis McQueenas ir Johnas Galliano, o kur kiti tūkstančiai šios mokyklos mokinių? Kur jie? Nebaigiau garsios užsienio mokyklos, bet jau rodžiau kolekcijas ir Niujorke, ir Paryžiuje. Reikia stiprybės kurti čia, Lietuvoje, ir nuolat sulaukti daugiau kritikos nei palaikymo. Man sako, kad galėčiau būti kuklesnis – per daug giriuosi. Kas nieko nenuveikė, tegul ir būna kuklus.
– Kuriate daugiau nei 20 metų, kas kartą vis nustebinate. Kaip jūs išliekate toks energingas, pagaliau – kaip atrodo jūsų darbo diena, ar turite laiko pavalgyti?
– Kartais būna, kad nepavalgau. Paprastai ryte išgeriu arbatos ir didžiulę stiklinę vandens. Paskui suvalgau kefyre brandintų grikių – iš vakaro juos užpilu. Taip gaunu daug energijos. Pietums suvalgau sriubos, vakare – vištienos. Iš tikrųjų valgau, kada papuola.
Šiek tiek sportuoju. Rytą kokias dešimt minučių pakilnoju svarmenis. Dušas, į batus – ir į darbą.
Ai, ką aš šneku. Iš tikrųjų ta nuolatinė įtampa ir kova su vėjo malūnais man ir neleidžia pasenti. Visą laiką esu aštrus ir ant bangos.
O kai daug darai, viską ir spėji.
* * *
Dizainerio karjera
Juozas Statkevičius – ne tik drabužių dizaineris, jis – teatro kostiumų dailininkas, šukuosenų meistras, grimuotojas, modelis.
Taip pat jis yra pirmasis lietuvių modeliuotojas, kurio darbus pristatė tarptautiniai žurnalai „Vogue”, „L’Officiel”, „Elle”, „Harper’s Bazaar”.
* Sukūrė vardinius kvepalus „Juozas Statkevičius”.
* Išleido dvi knygas – „Grožio kirtis” ir „Žinau, ko jums reikia”.
* Sukūrė proginius ansamblius Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus žmonai Almai Adamkienei, Latvijos prezidentei Vairai Vykei-Freibergai, Danijos sosto įpėdinio Frederiko žmonai Mary. Dizainerio drabužiais puošiasi kino ir muzikos žvaigždės: Björk, Kyra Sedgwick, Naomi Watts, Nicole Richie, Audrey Butvay-Gruss, Kirsta Bard, Svetlana Griaznova.
* Vilniaus miesto savivaldybės užsakymu sukūrė ir pagamino marškinėlius su Vilniaus atvaizdu. Šie marškinėliai papildė Nacionalinio muziejaus ekspoziciją.
* Kuria kostiumus Lietuvos režisierių dramos, operos ir baleto spektakliams. Taip pat bendradarbiavo su Versalio, Maskvos teatrais, Tel Avivo opera, režisieriumi iš Maskvos Olegu Gluškovu.
* Teko būti ir pedagogu: 2003 m. „Vogue” žurnalo kvietimu Maskvos valstybiniame M.Lomonosovo universitete skaitė paskaitas mados teorijos ir vadybos kurso studentams.
* * *
Apdovanojimai
* 1998 m. Šv.Kristoforo apdovanojimas už geriausią teatro kostiumą.
* 2001 m. LVMH (prabangos prekių koncerno „Moët Hennessy•Louis Vuitton”) premija už debiutą (Paryžius).
* 2002 m. LVMH premija už progresą (Paryžius).
* 2004 m. Kultūros ministerijos ir atminimo ženklas Auksinis scenos kryžius už geriausius 2003–2004 metų teatro sezono kostiumus.
* * *
ŽINOMOS MOTERYS APIE JUOZĄ STATKEVIČIŲ:
Prezidento Valdo Adamkaus žmona Alma Adamkienė:
„Prezidento inauguracijai norėjau pasipuošti lietuvio dizainerio sukurtu drabužiu. Apie Juozą Statkevičių buvau girdėjusi iš savo draugės Dalios Mieželienės pasakojimų, kuri vėliau mane su juo ir supažindino.
Įgyvendinti mano įsivaizduojamą idėją buvo sunku, kadangi tuo metu nebuvo norimo audinių pasirinkimo. Vis dėlto Juozas pasiuvo kostiumėlį, kuriuo buvau labai patenkinta.
Kai reikėdavo pasipuošti kitoms svarbioms progoms, kreipdavausi į Juozą.
Jis yra ne tik kūrybingas, bet ir įsiklausantis į kitų norus, pajėgiantis idėjomis dalytis žmogus. Manau, kad tai liudija jo sukurti modeliai, atspindintys kliento pageidavimų ir dizainerio talento dermę.”
Verslininkė Asta Valentaitė:
„Turiu sukaupusi nemažai vakarinių suknelių, kurių kiekviena gali spindėti garsiu pasaulyje vardu. Tačiau Juozo Statkevičiaus – išskirtinė, nes ji kurta man!
Jo mados namuose vyrauja paryžietiška nuotaika. Būtent pas Juozą patyriau „kutiuro” – siuvimo meno, mados kūrimo – dvasią, kai menkiausia detalė kuriama rankomis.”
Architektė Jovilė Porvaneckaitė-Dagelienė:
„Pasitikiu Juozu, jis puikiai atskleidžia moters prigimtį. Vilkėti „Chanel”, „Yves Saint Laurent”, „Valentino” drabužius man reiškia pamaloninti savo stilingąją prigimtį, o Juozo Statkevičiaus rūbą – tai prabangiausias išskirtinumas. Tai galimybė į susižavėjimo kupinus paryžiečių komplimentus atsakyti: „Juozas Statkevičius „couture”, dėkoju.”
Baleto šokėja Eglė Špokaitė:
„Kai pirmą kartą atėjau pas Juozą į studiją, jis išrinko man kreminę šilko suknelę. „Tau labai tiks!” – tikino. (Iš tiesų ji yra mano mėgstamiausia suknutė.) Netrukus Prancūzijoje turėjau dalyvauti labai svarbiame pobūvyje, kurio šeimininkas buvo maestro Mstislavas Rostropovičius ir į kurį atvyko karališkųjų šeimų asmenys, kiti žymūs žmonės. Aš taip gerai jaučiausi su ta suknele!
Juozas kūrė man ir „Karmen” spektaklio kostiumą. Juodo gipiūro suknelė buvo siuvama tiesiog ant manęs – lipdant vieną audinio gabalą prie kito. Regis, tai tik maža juoda suknelė – pasaulyje yra milijonas jos variantų, tačiau Juozas jai suteikė kažką tokio, kas pavertė ją itin seksualiu rūbu.”
Choreografė Anželika Cholina:
„Po premjeros visada išeinu nusilenkti žiūrovams pasipuošusi. Šventinis drabužis parodo mano santykį su teatru, spektakliu. Tai staigmena artistams, tai lyg teatras teatre. Tas sukneles man kuria Juozas Statkevičius, kaip ir kostiumus mano spektakliams.
Jis moka sudievinti moterį.
Kai išėjau nusilenkti po „Moterų kranto”, scenoje akimirką viskas sustingo. Po to artistai juokavo, kad spektaklis jiems buvo dovana, o aš – lyg „Oskaro” statulėlė už jį.”