Vilniečiai Agnė ir Kęstas „Kukla Beauty Box“ vadina savo namais. Ir todėl, kad kasdien čia praleidžia daugiau nei pusę paros. Ir todėl, kad dievina kiekvieną savo rankomis kurtų įvaizdžio namų centimetrą. Buvusias lošimo namų patalpas stilistai pavertė 500 kvadratinių metrų grožio ir stiliaus oaze. Čia yra atskira zona vaikams, kosmetologo kabinetas, kirpykla, kavinė, biblioteka, drabužių parduotuvė, siuvykla ir stiliaus konsultacijų studija. Viskas – po vienu stogu.
– Kam jums reikalinga tokia didelė erdvė?
Kęstas: Daug kas mums sakė: „Esate kvailiai, nes įvaizdžio namus atidarote didelėje patalpoje.“ Dar sukiojo pirštą prie smilkinio ir tikino: „Pelno nebus.“ Patarė geriau atidaryti vos 50 kvadratinių metrų saloną ir užsidirbti pinigų.
Ši didelė erdvė mums nėra pinigų kalykla. Ji mums – namai. Norėjome tokios vietos, kur mums būtų malonu dirbti. Kur mūsų klientams būtų malonu būti. Ir mums pavyko! Skeptišką nuomonę žmonės pakeičia vos čia apsilankę.
Agnė: Kai klientui reikia laukti procedūros, jis gali čia užsiimti įvairiausia veikla: skaityti knygas arba žurnalus, žiūrėti televizorių, pavalgyti, naršyti internete, pasitarti su stilistais. Taigi klientas gali čia gauti daug daugiau ir išeiti patenkintas. Sukuriame svajonę ir padedame ją įgyvendinti.
– Įvaizdžio namai – naujas projektas Lietuvoje. Kaip atsirado tokia idėja?
Kęstas: Niekas nėra padaroma per vieną dieną. Tai buvo mūsų svajonė, kurią puoselėjome labai ilgai. Susipažinome beveik prieš 10 metų, kai pradėjome dirbti mados srityje. Vėliau Agnė išvyko mokytis į Italiją.
Nuvykau jos aplankyti. Prie taurės vyno pradėjome fantazuoti apie savo įvaizdžio namus. Po keleto metų supratome, kad tam atėjo laikas. Vėl nuvažiavau pas Agnę į Italiją.
Agnė: O aš Italijoje kaip tik tuo metu rašiau baigiamąjį studijų darbą apie įvaizdžio namus, jų kūrimą ir plėtojimą. Taigi sukrovėme savo minčių bei žinių bagažą ir štai kas atsirado.
– Nors gyvenime nesate pora, jūs visur „sulipę“. Vienas be kito savęs nebeįsivaizduojate?
Agnė: Ko tik per tuos mūsų draugystės metus nebuvo: ir pykomės, ir vėl taikėmės. Bet šiandien mes suaugę į vieną. Vienas kitą pastumiame arba patraukiame, uždegame arba nugesiname.
Kęstas: Niekada nežinai, kas gali atsitikti po penkerių ar dešimties metų, tačiau su Agne ateities darbo planus kuriame kartu. Tikimės, kad po poros metų mūsų „Kukla“ atsiras ir tarptautiniuose vandenyse.
Šiandien mūsų duetas yra neišskiriamas. Pajutau šalia savęs esant žmogų, su kuriuo noriu ir galiu dirbti.
Dažnai skaitome vienas kito mintis. Iš emocijų ar vos vieno žodžio suprantame, kada reikia padėti, o kada nelįsti į akis. Vienas kitą papildome – esame kaip kumštis.
– Negi neturėjote savanaudiškų ambicijų: aš ir vienas viską galiu padaryti?
Kęstas: Nemeluosiu – per tuos 10 metų buvo visko. Bandžiau kurti verslą ir su kitais žmonėmis. Kad ir su dizaineriu Slava Milkoto. Tačiau nuo verslo jis pasuko meno link. Apie jį galiu atsiliepti tik gražiausiais žodžiais. Matau, kaip kurdamas papuošalus jis švyti.
Bandžiau kurti ir su kitais kolegomis, tačiau mūsų požiūriai išsiskyrė net neprasidėjus konkretiems darbams.
Iš tiesų su manimi labai sunku dirbti. Galiu drąsiai pasakyti: labiausiai dievinu darbą. Be jo negaliu gyventi ir kiekvieną dieną vis labiau tai suvokiu.
Todėl mums sunku atsirinkti darbuotojus. Keliame labai didelius reikalavimus ir sau, ir jiems. Norime, kad žmonės, su kuriais dirbsime, degtų noru kurti madą, įvaizdį, grožį. Šiandien jau turime asistentą Artūrą. Jis parašė tobulą motyvacinį laišką. Net trijų lapų! Tačiau esmė buvo paskutinėje pastraipoje: „Tūkstančiai merginų mirtų dėl šio darbo, bet atėjo pats laikas atiduoti jį vaikinui.“
Artūras dega noru dirbti, kaip ir mes. Jei surinksime tokią komandą kaip jis, būsime labai kietas kumštis Lietuvoje.
Agnė: Ne tik su Kęstu nelengva dirbti. Abu esame darboholikai, kurie ne tik sau, bet ir kitiems labai aukštai kelia kartelę. Nevengiame vienas kitam kumštelėti, jei žinome, kad dėl to pasieksime daugiau.
– Visai kaip populiariame filme „Ir velnias dėvi „Prada“. Tik šį kartą visi trokšta ne mados redaktoriaus, o stilistų asistento darbo.
Kęstas: Dauguma įsivaizduoja, kad stilisto darbas – nueiti su kliente į parduotuvę, pasiūlyti jai nusipirkti ilgesnį sijoną, nes jos kojos storokos, todėl reikia paslėpti blauzdas. Tačiau stilisto darbas ne toks.
Viena mūsų nerašytų taisyklių – nesiskelbti, kuriems klientams kuriame įvaizdį. Mums pakanka, kai klientė sako: „Mačiau „Stiliuje“ savo klasės draugę. Ji žydi lyg gėlė. O tokia baisi prieš penketą metų buvo!“ O žurnale – mūsų klientė, su kuria jau dvejus metus dirbame. Smagiausia išgirsti būtent tokį komplimentą. Jis paremtas rezultatu, o ne stilisto vardu.
Todėl vienas mūsų tikslų – padėti jauniems žmonėms suprasti, kas yra stilistas ir ar jie tikrai nori jais būti. Norime surinkti jaunų žmonių komandą. Norime, kad jiems nebūtų taip sunku prasimušti kaip mums.
– O kas yra stilistas?
Agnė: Tai įvaizdžio kūrėjas, kuris iš atskirų daiktų ir detalių kuria visumą.
– Ar sunku sėti mados sėklą niūrokas spalvas ir konservatyvų stilių pripažįstančioje Lietuvoje?
Kęstas: Pastebime daug teigiamų pokyčių. Nors mados pramonė Lietuvoje dar tik vystosi, pastaruosius keletą metų matome vis spalvingesnes gatves. Juk ir mados renginiai sutraukia vis daugiau jaunų stilingų žmonių. Taigi padėtis gerėja. Mūsų troškimas – dar labiau paakinti moteris ir vyrus rūpintis savimi. Norime, kad jie atskirtų, kas yra mada, o kas – prabanga.
Agnė: Kad žmogus atrodytų stilingai, reikia tik kūrybingumo. Labai smagu stebėti klientą, kuris tiesiog pražysta. Lietuvoje šalta, vadinasi, tiks juodas šiltas paltas? Ne, reikia stengtis, kūrybiškiau žvelgti į aprangą.
Tai, kaip atrodai, nesusiję su piniginės storiu. Italai moka puikiai rengtis, bet jie nėra prekės ženklo vergai. Jie tiesiog labai vertina kokybę. Daugelis jų turi puikiai išlavintą skonį. Tiems, kurie jo neturi, galime padėti.
– Kodėl savo įvaizdžio namus pavadinote „Kukla Beauty Box“?
Kęstas: Buvo sunku sugalvoti pavadinimą. Ko tik nedarėme: vartėme mados knygas, ieškojome žodžių, klausinėjome draugų. Nebijome iš savęs pasijuokti, todėl ir pavadinimo ieškojome netipinio.
Viena draugė surašė gal dvylika pasiūlymų. Vienas jų buvo „Kukla“. Iš pradžių atmetėme jį kaip nesąmonę. Tačiau pasitarėme su kitais draugais ir šie patvirtino: „Skamba gražiai.“
Tuomet ir patys sudvejojome: o gal nieko? Po kelių dienų iš kitos draugės gavau žinutę su taip pat siūlomu pavadinimo žodžiu „kukla“ . Sutrikome – kaip skirtingi žmonės galėjo pasiūlyti tokį patį pavadinimą.
Prierašą „Beauty Box“ pasiūlė dar kita draugė. Taigi pavadinimas buvo bendras mūsų ir draugų kūrinys.
Agnė: „Kukla“ nėra tik rusiškas žodis, reiškiantis „lėlė“. Išvertus iš graikų kalbos, šis žodis reiškia „gražus“.
Kęstas: Kas yra lėlė? Graži išorė, bet tuščias vidus. O kas yra įvaizdis? Nereikia jame ieškoti vidaus. Įvaizdis yra tarsi saldainio popierėlis – tai, kaip tuo momentu atrodai. Jeigu turi nuostabų vidų, esi išsilavinęs, tas saldainio popierėlis tik dar labiau atkreips į tave kitų dėmesį.
– O kokius žmones į tą gražų popierių vyniojate? Kas jūsų klientai?
Kęstas: Mes nedirbame vien tik su žvaigždėmis. Svarbiausi mūsų klientai nėra matomi.
Agnė: Pas mus ateina studentų, solidžių verslininkų, mados ir meno žmonių.
– Argi studentas gali sau leisti kirptis pas K.Rimdžių ir prašyti A.Gilytės sukurti jam stilių?
Kęstas: Mes lanksčiai žiūrime į klientą ir kainas. Viena mano klientė yra pasakiusi: „Tau turbūt pasisekė, kad niekada nežiūrėjai į žmogų kaip į šimto litų banknotą.“
Aš visuomet sakiau, kad man nesvarbu, kas sėdi mano kėdėje – paprastas mokytojas ar didelės įmonės savininkas. Svarbiau, kaip jis mane vertina ir kaip jausdamasis išeina.
Daugelis po įtemptos valandos kirpėjo kėdėje sako: „Maniau, kad pasirodys K.Rimdžius su lakuotais batais ir karūna, lieps asistentui išplauti man plaukus, greitai apkirps ir paims 500 litų. Pasirodo, jūs visai kitoks.“
Agnė: Mes abu mėgaujamės bendravimu su klientais. Norime, kad šie stiliaus namai taptų stilinga laiko leidimo vieta. Visai nesvarbu, ar žmogus ateis apsikirpti, pasitarti, ar tiesiog išgerti puodelio kavos.