Gražuolę į glėbį čiumpa dizaineris Juozas Statkevičius ir juodu apsikabinę eina podiumu. Juozas sufleruoja S.Griaznovai, kaip ji turės eiti demonstruodama jo sukurtą drabužį.
Dėl J.Statkevičiaus Svetlana kelioms dienoms paliko Niujorką, vyrą ir savo mažylius – trejų metų dukterį Alessandrą ir vienerių metų dvynius Nicholasą ir Salvatore.
Tėvų namuose Jašiūnuose moteris apsilankė po daugiau nei dvejų metų pertraukos – pirmąkart po vedybų su žinomu Niujorke gydytoju Angelo Acquista.
– Kas jus pasitiko oro uoste?
– Kaip visada – motina ir tėvas. Paprastai motina išverda man cepelinų. Bet žino, kad po skrydžio noriu pailsėti, todėl paruošė lengvesnių valgių – sriubos, pyragėlių su kopūstais ir grybais.
Gera namuose. Atvykau pasisemti energijos. Nors turiu savo šeimą, tėvų namai – mano sielos buveinė.
Kol gyvenau viena, parvykdavau į Lietuvą kas du mėnesius. Tada tarsi prisipildydavau kažko, kas padėdavo vėl nerti į darbų sūkurį. Dabar man to labai trūksta.
Aš lyg išrautas medis džiūvančiomis šaknimis. Kartais noriu bent prisiliesti prie savo žemės. Todėl džiaugiuosi čia būdama.
O demonstruoti Juozo drabužius – fantastika. Apie jį turėtų kalbėti visas pasaulis. Tai – genialus kūrėjas. Pernai širdį skaudėjo, kai negalėjau atvykti.
– Kokios nuotaikos būdama šeima jus išleido į Lietuvą?
– Vyras labai džiaugiasi, kad išvykau palaikyti savo draugo. Jam svarbu, kad pabūčiau su savo tėvais, artimaisiais.
Man brangi ir brolio šeima, ir kiti giminaičiai. Jų meilė ir palaikymas man labai svarbūs. Bet kartu taip sunku be vaikų!
– Ar kas nors nutiko per šias dienas jūsų namuose Niujorke?
– Prieš išvykdama bijojau, kad mažyliai nesusirgtų. Ir lyg tyčia likus dienai iki mano išvykimo visi susirgo gripu.
Bendraujame telefonu, internetu, viskas kol kas gerai. Vyras ramina, kad nesijaudinčiau. Sako, kad pagaliau bent galėsiu išsimiegoti.
Bet vis tiek naktį prabundu nerimaudama. Pirmąsias akimirkas reikia susivokti, kur aš, kodėl negirdžiu verkiančių vaikų – sūnūs naktį juk prabunda po kelis kartus. Žodžiu, mano kūnas čia, bet visos mintys – namuose su šeima.
– Koks Vilnius jus pasitiko?
– Vėl nemažai pasikeitęs, su naujais pastatais ir net naujomis gatvėmis.
Vilnius man visada buvo gražiausias miestas pasaulyje. Kai skrendu lėktuvu, leidžiantis mėgstu žiūrėti pro langą į Vilnių. Norėjau pasivaikščioti po Senamiestį, Gedimino prospektą, bet pavyko tik keletą kartų pervažiuoti automobiliu.
– Turite čia mėgstamą vietą?
– Man visada patiko Neries krantinė. Žiūrėdama į ją jaučiu ramybę.
Kai kažkada norėjau pirkti butą, ieškojau su vaizdu į Nerį. Netgi buvau tokį išsirinkusi, bet pasikeitė planai.
– Ar pasikeitė lietuvių žvilgsniai gatvėje? Ar dar justi juose agresijos – juk anksčiau tai pastebėdavote?
– Jauni žmonės viską priima su džiaugsmu, jaučiu jų gerą energiją ir matau šypsenas. Vyresnioji karta nepasikeitė. Įeinu kur nors į laiptinę, sutinku žmogų, pasisveikinu. Žmogus nulydi mane įtariu žvilgsniu ir nieko neatsako.
– Prieš ketverius metus Vilniuje bandėte atidaryti modelių studiją, kuri padėtų merginoms pradėti modelio karjerą ar bent jau įgauti daugiau pasitikėjimo. Ar šiandien dar turite panašių planų?
– Ne, nes reikėtų gyventi čia, skirti tam visą laiką, kaip ir bet kuriai kitai veiklai. Aš turiu kitokių planų, jie susiję su dizainu.
Dirbti modeliu taip pat nebegaliu. Juk reikėtų lakstyti į atrankas, susitikti su klientais, skraidyti po visą pasaulį.
– Kažkada sakėte, kad negalėtumėte būti namų šeimininkė. Tai kalbėjo jaunutė mergina, dar nežinanti, kas yra motinystė?
– Taip (juokiasi). Ir tuomet, ir dabar esu laiminga. Būti mama juk irgi darbas.
Maži vaikai – bejėgiai, jiems reikia vienintelio dalyko pasaulyje – motinos meilės. Tad ko man daugiau ieškoti, kai svarbiausia, artimiausia, brangiausia jau turiu.
– Ką šiandien jūs, žinomas modelis, galėtumėte patarti merginoms, kurios trokšta būti gražios?
– Kiekviena mergaitė, moteris yra savitai graži. Juk kiekvienai Dievas davė kažką labai gražaus: vienai – lūpas, kitai – akis ar plaukus.
Esu įsitikinusi, kad veide atsispindi tai, kas sklinda iš širdies. Juk būna, kad mergina graži, bet nepatraukli. Ji neskleidžia grožio spindulių, nes viduje tuščia, arba be reikalo nepasitiki savimi, viduje yra susigūžusi.
Visoms patarčiau ir linkėčiau siekti savarankiškumo, pasitikėti savimi ir niekada nieko nebijoti.
Svarbiausia – svajoti! Svajonės pildosi. Jei ne, reikia dar karščiau svajoti ir atkakliai brautis savo tikslo link.
– Gal galite išduoti keletą paslapčių, kaip puikiai atrodyti?
– Mažyčių paslapčių, kaip pabrėžti savo grožį, žino kiekviena moteris. Bijau kosmetikos kompanijų pykčio, tačiau, mano nuomone, net ir pats brangiausias kremas nesukurs grožio. Be abejo, kremo reikia odai maitinti, drėkinti, tačiau tai nėra pagrindinis dalykas.
Labai svarbu mokėti atsipalaiduoti po streso, nes jis graužia mūsų jaunystę ir grožį. Nekenčiu dietų, nes tai irgi stresas organizmui, dėl kurio atsiranda raukšlių.
Nesakau, kad niekada nedarysiu plastinės operacijos. Tačiau kol kas esu patenkinta savimi.
– Drabužių moteriai reikia daug ir skirtingų?
– Jokiu būdu ne. Neverta pirkti to, ką galbūt kada nors apsivilksite. Reikia turėti tai, kas patogu ir tinka dėvėti tiek dieną, tiek vakare. Pasaulis ir mada dabar kur kas laisvesni.
Vakarinis drabužis – tai prabangi suknelė. Tokios ne taip dažnai ir reikia.
Dieną vilkėtą palaidinę vakare galima pakeisti puošnesne, atviresne. Pasirinkti tokią, kurios spalva labiau paryškintų įdegį, akių ar plaukų spalvą. Taip apsirengusi moteris atrodo įdomiau nei ta, kuri daug dėmesio skiria drabužių spalvoms, medžiagoms derinti. Tai kartais atrodo nuobodžiai.
Svarbiausia – nepamiršti kojų čiurnų. Tai – gražiausia moters vieta. Pastebėjau, kad ir vyrai atkreipia į jas dėmesį. Tad reikia nepamiršti puoselėti kojas ir prisiderinti čiurnų grožį išryškinančią avalynę.
– Ar nerimaujate dėl artėjančio keturiasdešimtmečio?
– Ne. Ir man šis skaičius neskamba baisiai (juokiasi). Šiandien jaučiuosi geriau nei būdama dvidešimties. Nemanau, kad senstu. Veidas – taip, keičiasi, bet viduje jaučiuosi puikiai.
Su vaikais kasdien patiriu ką nors nauja. Su Alessandra skaitau pasakas, jos įkvepia mane svajoti.
– Apie ką dabar svajojate?
– Ko gero, kiekviena mama svajoja, kad jos vaikai būtų sveiki ir laimingi. Mano svajonė – tai pasaka su laiminga pabaiga.