Spalis mano kalendoriuje suplanuotas valandų tikslumu: kaip niekada daug renginių, interviu, reikalų. Ką tik pasibaigė Londono mados savaitė, po jos – „Frieze” šiuolaikinio meno mugė, kur bene pirmą kartą bus lietuvių menininkų desantas, o kur dar Londono filmų festivalis ir kelionė į Frankfurto knygų mugę? Atidarymai, uždarymai, peržiūros, susitikimai, kokteilių vakarėliai.
Po Miroslavo Balkos ir Johno Baldessari parodų atidarymo „Tate Modern” tam tikri kūno siunčiami signalai pradeda kelti įtarimą.
Pakeliui namo po susitikimo Londone rytinės arbatos su viešinčiomis pažįstamomis iš Vilniaus (trys moterų kartos – močiutė, marti ir penkiametė anūkė) nusiperku nėštumo testą. Daryti dabar ar palaukti?
Namuose turiu vos pusvalandį – persirengti, susirinkti užrašus ir pirmyn – imti interviu iš legendinio batų meistro Manolo Blahniko. Britai turi patarlę „curiosity killed the cat” – „smalsumas pražudė katę”.
Kaip ta patarlės katė, neištvėriau – nutariau testą išmėginti tuoj pat. Juk nieko baisaus – vaikas ir lauktas, ir planuotas, ir metų man nebe šešiolika. Bet vis tiek dvi teigiamos juostelės sukelia šoką.
Rankos virpa, adrenalinas teka gyslomis, galvoje – minčių spiečius. Sveika atvykusi į palaimintąją būseną! Tik štai šalia virpesio bei susijaudinimo – tiksintis, skubėti verčiantis laikrodis.
Per kelias minutes nusprendžiu visą susikaupusį adrenaliną nukreipti pozityvia linkme – į interviu.
Laimė, mano pašnekovas nepaprastai žavus – M.Blahniko erudicija, šiluma ir senamadiškas mandagumas ne tik priverčia laikinai pamiršti testo rezultatą, bet ir paverčia pokalbį vienu įsimintiniausių darbinėje biografijoje – elegantišku, praturtinančiu, atveriančiu. Laikau tai geru ženklu – „bambino” jau neša sėkmę?
Kažkur tarp „Frieze” meno mugės ir kelionės į Frankfurtą pavyksta įsprausti vizitą pas gydytoją, kuri patvirtina mano atradimą.
Šilti sveikinimai, psichologinis palaikymas, nuoširdus džiugesys (jį, beje, patirsiu visus devynis mėnesius iš britų gydytojų, akušerių, slaugių) ir šūsnis informacinių lankstinukų. Patarimas artimiausiems mėnesiams – atsipalaiduoti, džiaugtis, nepervargti ir žiūrėti, ką valgai. Svarbiausia – jokio pusiau kepto maisto: kiaušinių, vištienos, didkepsnių su krauju (o, gaila), pusžalės žuvies.
Visą kitą popierinį šlamštą – savaičių ir dienų skaičiavimą, sauskelnių ir kitų kūdikiams skirtų produktų reklamas – išmetu į šiukšlių dėžę.
Nutariu, kad nėštumas vyks pagal natūralias gamtos ir mano pačios taisykles. Visiškai nereiškia, kad nėščiai ir smegenys turi „pastoti” ir pavirsti šlapiomis sauskelnėmis. Juk iki šiol juokiausi iš nėščiųjų, kurios tikisi, kad visas pasaulis bus nėščias kartu su jomis.
Juolab kad nėra kada. Frankfurto knygų mugė ne tik knibžda susitikimais, bet ir pasimatymu su mielu bičiuliu matematikos mokslų daktaru japonu Yusuke – su juo kadaise buvome kaimynai Varšuvoje, o dabar pas jį apsistoju Frankfurte.
Apie savo naujienas nieko nesakau net jam, nors mus sieja sena ir patikrinta draugystė, pokalbiai prie arbatos puodelio iki išnaktų ir beveik telepatinis ryšys.
Tarsi nujausdamas jis mane ypač globoja tomis šaltomis spalio dienomis Frankfurte. Yusuke mama – poetė. Jis didžiuodamasis rodo jos išleistą eilių tomelį, kuris atrodo tarsi meno kūrinys – net popierius ir poligrafija rafinuoti it pati poezija, kurią sūnus man verčia pažodžiui.
Elegantiškuose stulpeliuose nuolat kartojasi hieroglifas, reiškiantis žodį „sniegas” – kurį laiką Yusuke tėvas dirbo Japonijos šiaurėje, atskirai nuo šeimos, tad motina vykdavo jo lankyti. Tarp pasimatymų tvyrantį ilgesį ji sudėjo į eiles, nubarstytas sniego hieroglifais. Kai kalba apie motiną, jo veide matyti švelnus ilgesys. Aš gėriuosi tuo gražiu motinystės atspindžiu sūnaus veide.
Vakarienės Yusuke vedasi mane į geriausią Frankfurto japonų restoraną – kuklus jo interjeras išmuštas pušinėmis lentomis, bet jo klientai – vieni japonai (geras ženklas). Yusuke čia – ne tik nuolatinis klientas, bet ir kurį laiką, kai buvo striuka, dirbo čia padavėju. Tad vyriausiasis virėjas, išvydęs jį ne vieną, mandagiai paima iš mūsų valgiaraštį ir japoniškai pareiškia, kad mes šįvakar – jo svečiai.
Pasijuntu tarsi Uma Thurman filme „Nužudyti Bilą” („Kill Bill”) – senyvas kimono vilkintis japonas sušio meistras ilgu tarsi samurajaus kardas peiliu ir grakščiais tarsi baleto šokėjo judesiais (vien ko vertas žaibiškas kirčių sūkurys, kuriam nurimus lieka plonyčiai baltųjų ridikų siūlai) rengia mums tikrą puotą.
Yusuke verčia mūsų pašnekesį – apie tai, kad ir Vilniuje, ir virėjo gimtojoje prefektūroje Japonijos šiaurėje, kur filmuota juosta „Šilkas”, žiemomis daug sniego... Sniegas – tarsi magiškas šio vakaro raktažodis?
Priešingai visoms nėštumo dietos instrukcijoms, ši puota – beveik vien sašimiai. Tik šįryt iš Japonijos atkeliavę švieži krienai, „aduki” pupos, geriausia žalioji arbata, marmurinis ir geltonpelekis tunas, taukžuvė ir sviestažuvė, lašiša – viskas šviežia, aukščiausios kokybės.
Pernelyg gerai pažįstu japonus, kad galėčiau atsisakyti tokio nuoširdaus vaišingumo nenurodydama priežasties ir neatskleisdama savo būsenos. Bet aš dar tam nepasiruošusi? Kelios minutės dvejonių ir išvada – jeigu sašimiai mirtinai kenktų nėščiosioms, turbūt japonai jau būtų išmirę. Mintyse sukryžiavusi pirštus kimbu į gardumynus.
Kitas rytas – Frankfurto meno muziejuje. Į mane nuo sienų žvelgia Jano van Eycko ir Fra Angelico madonos. Nepalieka mintis, kad gyvenu keistoje krikščioniškos religijos suformuotoje Vakarų kultūroje, kuri pripažino moterį tik kaip motiną. Kuri ilgus šimtmečius neigė, jog moteris gali turėti sielą, ir laikė ją intelektualiai bei fiziologiškai žemesne būtybe.
Nedėkingų, negerbiančių sūnų kultūra? Kažkodėl su nuoširdžia užuojauta pagalvoju apie šiandienėje Lietuvoje besireiškiančius profesorius, viešai niekinančius moteris, laikančius jas nevisaverčiais, vyrams neprilygstančiais padarais. Su dar didesne užuojauta – apie vargšes juos pagimdžiusias motinas.
O gal krikščionybė – silpnų, pagarbos moteriai nesugebėjusių įskiepyti motinų kultūra? Juk stebėtina, bet taip pat moters vertę matuoja ir daugelis pačių moterų. Kaip dažnai jos niekinamai atsiliepia apie savo netekėjusias seseris: „Ką šita negimdžiusi „-aitė” gali išmanyti apie gyvenimą?”
Nors dažnai tos „-aitės” būna kur kas labiau išsilavinusios, daugiau pasiekusios už siauro buitinio akiračio „-ienes”, tuščiai besididžiuojančias savo vieninteliu fiziologinės motinystės „privalumu”, tarsi dauginimasis pats savaime būtų dorybė ir vertybė.
Ciniška? Taip. Bet vaikus gimdo ir asocialios valkatos, ir kvailutės paauglės. Ar dėl to jos tampa vertesnės? Man taip mąstant madonos priekaištingai žvelgia nuo muziejaus salės sienos. O aš nieko negaliu padaryti – už Dievo motinas man įdomesnis greta kabantis Jano Vermeerio „Geografas”.
Anaiptol ne madoniškas motinystės paveikslas manęs laukia grįžus į Londoną. Su režisiere Dalia Ibelhauptaite sėdime Londono filmų festivalio peržiūroje. „Morfijus” su pagrindinį vaidmenį sukūrusia Ingeborga Dapkūnaite pasakoja apie XX amžiaus pradžios gūdžios Rusijos provincijos daktarėlį, kartu su gailestingąja seserimi klimpstantį ne tik į užkampio nykybės, bet ir narkotikų liūną.
Filme apstu grafiškų chirurginių scenų, kurias „Svynio Todo faršo fabrikėlio direktorė” Dalia iš siaubo stebi pro pirštus – pasirodo, skerdikai jai nieko tokio, bet ji mirtinai bijo medicinos vaizdų ekrane.
O mane ne juokais išgąsdina scena, kai valstietis rogėmis atveža pas daktarą gimdyvę su persisukusiu vaisiumi įsčiose.
„Kas čia tokio balto?” – klausia daktaras, tarsi sužeistas žvėris pažvelgęs vargšei riaumojančiai valstietei į tarpkojį.
„Cukrus, daktarėli, cukrus. Vaikas lįst lauk nenorėjo, tai mes jį cukrumi, cukrumi bandėme išvilioti”, – filme sako atlydėjusi pribuvėja.
Mintyse dėkoju Dievui, kad dabar XXI amžius ir nebegalioja pribuvėjų „metodai”. Tačiau dar nežinau, kad būsimi laukimo mėnesiai įrodys priešingai – panašaus tipo nesąmonės dar ir kaip gajos.