„Stiliui” pora atvirai kalbėjo, kaip jiems pavyksta išsaugoti tvirtą šeimą.
Susitinkame vienoje Vilniaus vyninių – netoli Seimo. Taip pageidavo Inga, nes pora Seimo bendrabutyje paliko vaikus.
„Pažadėjome jiems ilgai neužtrukti, gal neišdykaus – pažiūrės keletą „Teletabių” serijų”, – sako Inga.
Fotografuojama pora nesimaivo – jiems tai visai netinka. Tik kai paprašome, kad Vytautas pabučiuotų žmonai ranką, jis šypteli: „Jaučiuosi keistai, lyg būčiau prasikaltęs.”
Vyras viso pokalbio metu nepraleido progos palaidyti humoro strėlių. Inga išliko santūresnė. Nors, kaip pasirodė pokalbio metu, būtent ji yra ugnikalnis, o Vytautas – vanduo, kuris ramina besiveržiančią lavą.
– Kur dabar yra jūsų namai?
Inga: Mano namai ten, kur šeima. Nesvarbu, kur jie būtų – Vilniuje ar Kvietinių kaime netoli Klaipėdos.
Vytautas: O mano namai ten, kur Inga ir vaikai. Kvietiniai nurungė Vilnių. Mūsų šeima čia ištvėrė vos metus. Jau pusmetį gyvename Klaipėdoje.
Kadangi dirbu Vilniuje, stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti su šeima. Man nesvarbu, kur gyvename. Svarbiausia, kad būtume visi drauge. Štai užvakar grįžau iš komandiruotės. Lietuvoje nebuvau tris savaites. Tai ilgiausias laikas, praleistas be šeimos.
– Kas buvo sunkiausia?
Vytautas: Su Inga bendravome kasdien ir telefonu, ir internetu, tačiau girdėti, kaip vienam vaikui nesiseka ar kitas kažką iškrėtė, buvo sunkiau nei pats būčiau apie tai kalbėjęs. Jaučiausi bejėgis.
Inga: O man išlieti susikaupusius rūpesčius vyrui, esančiam kitame pasaulio krašte, buvo gera terapija.
Vytautas: Dabar į komandiruotę mane kas nors išsiųs tik automatą įrėmęs į smilkinį.
– Ar per tuos beveik septynerius santuokos metus išmokote nuspėti vienas kito nuotaikas, nelįsti į akis, kai nereikia?
Inga: Atrodo, kad pažįstame vienas kitą šimtą metų. Kai perkratau savo gyvenimą, regis, kitaip ir nebuvo, tik aš, Vytautas ir vaikai.
Vytautas: Pažinimas nebuvo atsargus ir ilgas, paremtais bandymais, tyrinėjimais ar prisijaukinimais. Bendraudami labiau ne pažinome vienas kitą, o atradome save kitame žmoguje. Niekada nesijautėme svetimi.
Inga: Mus sieja tos pačios vertybės, tie patys pomėgiai. Abu meldžiamės Jo Didenybei džiazui. Mėgstame diskutuoti, klausytis muzikos įrašų, gvildenti naujas idėjas.
– Vytautai, kaip pažabojote savo ambicijas, patikėjęs Ingai savo kūdikį – Klaipėdos pilies džiazo festivalį?
Vytautas: Jos įsiliejimas buvo tai, ko reikėjo festivaliui. Jis Klaipėdoje gyvuoja nuo 1994 metų ir, kaip aš juokauju, visuomet turėjo tėvą, bet niekuomet – motinos. Taigi Inga gavo mane su kraičiu – nesantuokiniu kūdikiu, kurį dabar įsivaikino. Ji yra festivalio rengėja, o aš – tik globėjas.
Mano žmona – emocinga, užlieja festivalį idėjomis tarsi ugnikalnio lava. O aš mėgstu apsvarstyti, ramiai viską sudėlioti. Inga – nesuvaldoma. Jeigu bėga, tai be tarpinių finišų.
– O ką darote, kai tos emocijos išsenka ir vienam, ir kitam?
Inga: Tada sutelkiu šeimą, kad gyvenimas vėl imtų skleistis vaivorykštės spalvomis. O kai būsiu blogos nuotaikos, žinau, kad šeima mane reanimuos (juokiasi).
Vytautas: Geriausia greitoji pagalba man – nors pusvalandį būti atleistam nuo buities darbų, šeimos rūpesčių. Pabuvęs ramiai vėl galiu būti visaverčiu šeimos nariu.
Inga: Kas svarbiausia tiek būnant kartu, tiek su šeima? Mokėti klausytis ne tik ausimis, bet ir širdimi.
Vytautas: Laikas lekia tokiu tempu, kad net neturime prabangos nekalbadieniams ar kažkokioms nepagrįstoms ambicijoms.
Pavyzdžiui, vakar Inga pasakė, kad nenori kalbėtis. Po kelių minučių vėl bendravome, lyg nieko nebūtų įvykę. Mūsų mažoji Elzė net pasipiktino: „Mama, kodėl tu kalbiesi su tėveliu? Juk sakei, kad nekalbėsi!” Elzei tai buvo kažkas naujo, tarsi azartiškas žaidimas: mama nekalbės su tėveliu!
Inga: Suvokimas, kad laikas – didžiulė vertybė, kad gali nespėti įgyvendinti savo sumanymų, verčia mus branginti šį ryšį.
– O gal prisideda ir skaudi pirmųjų santuokų patirtis?
Inga: Turiu draugių, kurios dejuoja: „Po keliolikos santuokos metų nebeturiu su vyru apie ką kalbėtis, nieko naujo gyvenime nebevyksta, niekas nebestebina.”
Poros santykiai, jų darna ir augimas nepriklauso nuo metų, praleistų kartu. Nesvarbu, ar tai būtų antrieji santuokos metai, ar septynioliktieji, atskaitos taškas poroje yra vienas – brangini arba ne tai, ką turi.
Kitos poros stengiasi, gludina tuos santykius, eina pas psichologus, kad tik išgelbėtų santuoką. Atrodo, kad daugiau dėl tų santykių vargsta negu jais mėgaujasi. Mums su Vytu labai pasisekė – tos kankynės išvengėme.
O juk gyvenimas toks trumpas. Iki aštuoniolikos esame priklausomi nuo tėvų, po aštuoniasdešimties – nuo vaikų. Turime menką laiko atkarpą, kurią galime nugyventi prasmingai, palikdami pėdsaką žemėje.
Vytautas: Ne tas žmogus stiprus, kuris eina ir niekada nesuklumpa, o tas, kuris suklupęs sugeba atsitiesti. Kaip sakė Inga, mums likimas buvo dosnus. Kai žmonių sielos sukimba kaip du tobulai nušlifuoti krumpliaračiai, nebeveikia nei amžiaus, nei lyčių skirtumo dėsningumai.
Inga pažadino manyje snaudusį šeimos jausmą. Gyvendamas su ja kitaip ėmiau vertinti šeimą. Gausus vaikų būrys – didžiulė vertybė ir malonumas.
Inga: Mūsų vaikai labai šeimyniški. Kartą čiuožykloje išsitėškė Žilvinas. Vežėme į ligoninę, nes gumbas ant kaktos buvo siaubingas. Reikėjo matyti, kaip sesės Elzė ir Saulė jį guodė, glostė, bučiavo. Tada žiūrėjau ir galvojau...
Vytautas: ...galvojau, kad pačiam būtų ne pro šalį tokį gumbą turėti.
– Suprantu, jog dėl Ingos dėmesio jums, Vytautai, tenka pavargti?
Vytautas: Visiems reikia Ingos. Žiūrėti, kaip vaikai kovoja dėl mamytės, – ir smagu, ir graudu. Aš toje eilėje esu paskutinis. Džiaugiuosi, jei man lieka bet trupinėlis meilės ir dėmesio.
Inga: Aišku, juokaujame. Viskas priklauso nuo požiūrio. Jei į vaiko laukimą, jo auginimą žiūrėsi kaip į vargą, jis ir bus vargas.
– Vytautai, neatrodo, kad būtumėte nuskriaustas.
Vytautas: Tik humoras ir gelbėja. Štai šeimos moterys auga. Jau, žiūrėk, ima gąsdinti, kaip visos išsiruoš ir keliaus į kokį tolimą kraštą pasižvalgyti. Kas mums, vyrams, belieka? Sėdime trise ir drebame iš baimės, kaip kelias savaites gyvensime be moterų.
Inga: Išeis Žilvinas į mokyklą mūvėdamas skirtingas kojines.
– Kaip, apsupti vaikų, randate laiko pabūti dviese?
Vytautas: Vaikai nėra kliūtis. Tik dažniau tenka paieškoti palankių situacijų ir nestandartinių sprendimų (abu juokiasi). Štai ir tas mano ilgas buvimas komandiruotėje subrandino šeimos pokalbį. Mes juos mėgstame – visa šeima susėdame ir pasikalbame, kas ką darė ne taip, ką galėtų padaryti geriau.
Inga: Aš atsiprašiau vaikų, kad buvau irzli, pavargusi, kol Vyto nebuvo namie. O kai atėjo vyro eilė kalbėti, jis pažadėjo pasikeisti. Tik Žilvinas labai emocingai reagavo: „Tėti, tu čia rimtai kalbi?”
Vytautas: O kaip gali juokauti, kai ultimatumas buvo aiškus: arba sėdi į lėktuvą ir grįžti, arba... tupdai lėktuvą tiesiog Klaipėdos autostradoje. Manau, tokie priverstiniai stabtelėjimai susimąstyti yra reikalingi, nes per darbus ir rūpesčius gali prarasti jautrumą, gebėjimą apčiuopti slidžią ribą, kai veikla pradės užgožti šeimą.
– Ginčų turbūt neišvengiate? Kaip išsklaidote besitvenkiančius debesis?
Vytautas: Manau, kad didesnis menas yra ne išvengti audros jūroje, o ją tinkamai pasitikti ir atlaikyti. Pažiūrėkite, kokia graži būna nurimusi jūra. Jei visą gyvenimą mokysiesi tik aplenkti pavojus, netikėtai atsidūręs audringoje jūroje jausiesi bejėgis.
Inga: Mūsų pora nėra saldi. Anąsyk vaikus suguldžiau miegoti, o jie: „Mama, tu tėčio nebemyli, kad jį barei?” Tada paaiškinau, kad barimas nėra nemeilė. Barame ne žmogų, o netinkamą jo elgesį.
Vytautas: Mūsų skirtingų nuomonių net negalima vadinti barniu. Mūsų stiprybė – ne nuomonių skirtumai, o sugebėjimas rasti bendrą vardiklį. Nesame susirašę jokių pareigybinių instrukcijų, viskas iš pat pradžių susiklostė natūraliai. Džiazo mūsų gyvenime yra visur, ne tik santykiuose.
– Ir niekas iš judviejų neprimeta viršenybės? Abu improvizuojate?
Vytautas: Dažniausiai mes tai sugebame. Kai jau nebegaliu visko pakelti, pasiimu trimitą ir einu į tvartą.
Inga: Ne į tvartą – į pirtį, Vytai. Trimitas – mano varžovas.
Vytautas: Niekuomet prieš jį nelaimėsi (šypsosi). Inga jau suvokė: būna momentų, kai turiu dingti ir groti. Ingai buvo sunku prie to priprasti, ypač kai man reikia prieš koncertus repetuoti valandą ar dvi. Man melodija svarbiau nei žodžiai.
– Tuomet žmonos bambėjimą galite praleisti pro ausis.
Vytautas: Inga atitinka visus vadovėlinius moters aprašymus – ji myli ausimis. Bet ir aš pasaulį sugeriu klausa. Gal nesu vadovėlinis vyras. Bet užtai Ingai myli akimis. Jei esu tvarkingai susišukavęs, būtinai prieis ir sušiauš plaukus.
– Stebėdama jus svarstau: Inga – ugnikalnis, idėjų generatorius. Tai lyg ir vyro savybės. O Vytautas – ramesnis, nuolaidesnis, diplomatiškas. Gal todėl ir sutariate, kad vienas kitą papildote, taip išlaikydami santykių pusiausvyrą?
Vytautas: Kad ugnikalnis kunkuliuotų, jo papėdėje turi teliūskuoti ramus vandenynas. Tačiau būna dienų, kai nuo lavos ir vandenyno temperatūra pakyla. Vis dėlto tokie pokyčiai niekuomet nevirsta griaunančia jėga.
Poros santykiai – lyg džiazas. Jei improvizuodamas pamesi pagrindinę mintį, muzika bus nebe tokia darni ir skambi. Idealu, kad gali matyti nežiūrėdamas ir girdėti neklausydamas.
Inga: Santuoka – tai židinys, kurį turi nuolatos kūrenti abu.
Vytautas: Mūsų pažintis yra likimas – toji šviesa, kuri nušviečia kelią, tačiau juo eiti tenka pačiam.
Inga: Kiekvienas turime nueiti savo kelią. Gal su gilesnėmis duobėmis, gal su ilgesniais aplinkkeliais, tačiau kiekvieno kelias yra tik jo kelias.
Vytautas: Kai tai žinai, nebaisios nei duobės, nei vingiai. Štai iš Vilniaus į Klaipėdą važiuoju autostrada, bet galiu riedėti ir Panemune. Važiuosiu į tą patį miestą, tačiau vaizdai jau sups kitokie.
– Jūsų gyvenimas daugiausia sukasi apie vaikus. Kas bus, kai jie užaugs ir paliks namus?
Vytautas: Aš per senas, kad apie tai mąstyčiau (šypteli). Tik Elzė vis nuleidžia mane ant žemės: „Tėti, kiek tau bus metų, kai Vytas baigs vidurinę?” Tada imi vertinti kiekvieną akimirką.
Inga: Gali trokšti gyventi šimtą metų, tačiau juk to nebus.
Vytautas: Nežinau, kaip atrodys tas gyvenimas dviese. Dabar, apsupti vaikų, vis ieškome galimybės pabūti dviese.
Inga: Labai norėtume to laiko sulaukti. Tačiau ir tuomet tikėsimės, kad vaikuose pasėtas šeimos daigelis visada kutens jų padus sugrįžti namo.
Vytautas: Kaip į ramų uostą, kuriame esi mylimas ir laukiamas.
Inga: Sulauksime to laiko, Vytai, sulauksime. Džiazo vyrai nesensta. Jie būna jauni visą laiką, po to miršta.
Vytautas: Vadinasi, mirsiu jaunas.
– Ar gyvendami meile vis dar ilgitės išorinių meilės įrodymų?
Vytautas: Sviestu košės nepagadinsi.
Inga: Romantika – ne žvakės ir rožės. Vytas aną rytą prieš važiuodamas į Vilnių paruošė pusryčius ir visiems parašė po raštelį. Argi tai kainuoja?
Vytautas: Meilės ženklai turi būti nuoširdūs, ne dirbtiniai.