Žiūrėkite reportažą.
Dar viena bendra lrytas.lt ir modelių agentūros „Image Group“ fotosesija sumanyta surengti viename iš Lietuvos pajūrio paplūdimių. Fotosesijos dieną čia skaisčiai švietė saulė, kranto link ramiai ritosi nedidelės bangos – visi džiaugėmės palikę apniukusį Vilnių. Tik ne fotografas Visvaldas.
„Netinkamas oras. Nesitikėjau, kad bus taip saulėta. Laukiau darganos ir apniukusio dangaus, kad būtų debesuota – tada šviesa minkštesnė, – nusivylimo neslėpė Visvaldas ir tuoj skubėjo paaiškinti, – Šita fotosesija norėjau atskleisti savo emociją – tokią lengvai depresišką.“
Niūrią nuotaiką nuotraukose pavaizduoti turėjo padėti ne tik juodo audeklo draperijos, bet ir šiai fotosesijai dizainerės Aušros Norkutės parinkti rūbai – visi juodos spalvos: ilga juodo trikotažo suknelė, paltas, liemenė su dirbtinio kailio apykakle, palaidinė su raukinukais, elegantiškai liemenuotas švarkelis.
Klaidingos sinoptikų prognozės pakoregavo ir vizažisto darbą. „Kadangi manėme, kad diena bus apsiniaukusi, šalta, daug debesų, tai iš pradžių galvojau, kad kursim tokį dešimtojo dešimtmečio supermodelių makiažą – tais laikais svarbiausia būdavo matinė oda, jokio blizgesio.
Bet diena pasitaikė šilta, mažai debesų, šviečia saulė, tai norėdami kuo stipriau išreikšti Visvaldo emociją, tiesiog nusprendėme, kad pagrindinį vaidmenį šiandien vaidins modelis – ne rūbai, ne makiažas, ne šukuosena.“
Taigi modelio makiažas – labai paprastas. Grožio salone po atviru dangumi – kaip pats Aurimas vadina, modeliui buvo parinkti rusvi akių šešėliai, blakstienos paryškintos juodu tušu, lūpos padažytos koralų spalvos lūpų dažais.
Kiek vėliau didžiąją savo modelio karjerą jau baigusi, tačiau trumpai avantiūrai neatsispyrusi manekenė Kornelija Gerikaitė, gerdama karštos arbatos puodelį, kantriai laukė, kol Aurimas jos plaukus suvels į nerūpestingą šukuoseną.
Beveik visą pasaulį apkeliavusi mergina džiaugėsi šiemet pabaigusi juvelyrikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. „Tais metais, kai aš pradėjau modelio karjerą – 1999–2000 m., – Lietuva buvo dar labai susikausčiusi. Taigi dirbdama gavau daug laisvės kaip asmenybė, taip pat – keliones, žmones. Ne veltui turbūt ir tokią kūrybinę specialybę pasirinkau studijuoti.“
Į modelių atranką mergina atėjo būdama 14 m. Tuomet ji dar nežinojo konkrečių savo ateities planų. Norėjo tik gerai baigti mokyklą, tad 9–12 klases mokydamasi savarankiškai, net į tolimiausias keliones – Italiją, Prancūziją, Japoniją ar Ameriką – vykdavo su vadovėliais.
Dabar savo dirbtuvėse Vilniuje išskirtinius papuošalus kurianti mergina, kalbėdama apie tolimesnius darbus, tiesiog tryško optimizmu: „Ateitis dar laukia manęs! Aš dar tik šviežiai baigusi, taip kad dar viskas prieš akis, tik reikia labai daug dirbti ir norėti, matyti tikslą.“
Menkai aprengta mergina net ir pakilus vėjui nesispyriojo, nesiskundė, kad šalta, klusniai pozavo pagal visus fotografo Visvaldo nurodymus. Net tada, kai fotografas paprašė jos prieš fotoobjektyvą „šokti kaip kosmonautei“ – nekoordinuotais judesiais arba įsijautus į fatališkos moters vaidmenį užsirūkyti dūmą, nors pati mergina per visą gyvenimą nėra surūkiusi nė vienos cigaretės.
Juoda scena vidury rudeniško paplūdimio, lyg sulaužyta pozuojanti pusnuogė manekenė, aplink ją vis tupinėjantis vizažistas ir susikaupęs fotografas su savo padėjėju – visa tai greičiau priminė mažą spektaklį, o ne paprastą mados fotosesiją.
Toks reginys abejingų negalėjo palikti ir savaitgalį prie vandens slampinėjančių praeivių – neslėpdami smalsumo jie atidžiai stebėjo vykstantį darbą, kai kurie jų visa tai patys fotografavo.
Per intensyvią visą dieną trukusią fotosesiją Visvaldas sunaudojo 7 fotoaparato juostas – iš viso 70 kadrų. Atsisakęs skaitmeninės fototechnikos jis tikino, kad tik taip įamžinti kadrai gali tinkamai pavaizduoti tikrąjį natūralumą, o šios fotosesijos atveju – ir kuo įtikimiau perteikti niūrią fotografo emociją.