Vasarį – vėl kelionė į Vilnių, į knygų mugę, kur Britų tarybos kvietimu pristatau istoriką ir rašytoją Simoną Sebaghą-Montefiore ir jo knygą „Jaunasis Stalinas”.
Manęs dar laukia du dideli netikėtumai, apie kuriuos kol kas nežinau, – mano romanas pelnė Metų knygos titulą, o „Lietuvos rytas” apdovanoja mane Don Kichoto statulėle už praėjusių metų straipsnius.
Tačiau iki jų dar reikia prisikasti sveikai ir gyvai.
Vasario viduryje apledėję, nevalyti ir nesutvarkyti Vilniaus šaligatviai tampa didesniu išbandymu nei apsnigti Alpių takeliai. Ypač baisi sniego, vandens ir ledo atkarpa prie „Litexpo” rūmų, kurios dėl spūsties neįveikia taksi. Todėl gerą puskilometrį pavojingai slysčioju įsikibusi į parankę garsiajam britui.
Nepadeda nė rantyti batų padai – visą kelią mintyse meldžiuosi, kad nepaslysčiau, neišskrisčiau į orą ir nudribusi lemtingai neužsigaučiau.
Parodų paviljonus pasiekiu išpilta prakaito.
Po kelių dienų įsitikinu, kad mums, lietuviams, nesaugūs šaligatviai – įprasta kasdienybė, nekelianti grėsmės besilaukiančioms moterims. Nėščiųjų, pasirodo, tyko kur kas didesni pavojai. Kadangi mano padėtis jau matyti, bene kas antra sutikta pažįstama apie tuos pavojus noriai informuoja.
Pavyzdžiui, pavojinga yra asimetriškai sukirpta mano suknelė, kurią pakomentuoja pagyvenusi pažįstama: „Vaikas gims kreivas ir šleivas.”
Pasirodo, ne tik negalima vilkėti nieko netaisyklingo, bet reikia vengti ir dovanų, kurios nėra idealiai simetriškos, – tokie daiktai esą kelia tiesioginę grėsmę vaisiaus vystymuisi.
Dar, pasirodo, negalima žiūrėti į neįgaliuosius ar sėdinčiuosius invalido vežimėlyje – tarsi šie žmonės būtų nepakankamai nuskriausti likimo ir izoliuoti mieste, kuriame smarkiai trūksta paprasčiausios pagalbos. Pasirodo, ir nėščiosios turi bėgti nuo jų kaip nuo maro ar bent jau skubėti į kitą gatvės pusę, kad jų negalia, ginkdie, nepersiduotų vaikui.
„Į tą nežiūrėk, ant ano nesėdėk, trečio nedaryk” – „liaudies išmintį” tarsi klizmą į smegenis nėščiajai primygtinai kiša ne tik bobutės, tetutės, bet ir jaunos moterys.
„Tu ką, buvai kirpykloje? Juk tau negalima kirptis, vaikui protą nukirpsi, vaikas paskui nešnekės”, – net nežinau, kaip į tokią nesąmonę reaguoti.
Pasiguodžiu vyresnei jau suaugusį sūnų turinčiai pažįstamai.
„Besilaukdama ir aš gavau pylos, kad nusikirpau plaukus ir vos ne pasmerkiau vaiką nebylumui. Tik štai mano sūnus pradėjo šnekėti anksčiau nei vaikščioti”, – juokiasi toji.
Plaukų kirpimas – tai dar juokai. Kas laukia tų, kurios sumano juos dar ir nusidažyti? Mirtini cheminiai nuodai per galvos odą prasismelks tiesiai į smegenis, užnuodys visą kraują ir numarins vaiką. Tas pat – dėl nagų lakavimo. Chemija per nagus įsismelks į vaisių ir bus šakės.
Kosmetikos besilaukiant irgi geriau nenaudoti, nes ten – viena chemija. Kvepintis nedera, nes kvepalai tarsi nuodai įsigers į odą ir vaikas paskui nenorės imti krūties.
Plačiau apie tai žurnale „Stilius”.