Praeities dvelksmas – neišvengiamas, ir tai liudijo paroda, dar praėjusią žiemą surengta garsiojoje Londono universalinėje parduotuvėje „Selfridge’s” ir pavadinta „Dešimtasis dešimtmetis – naujasis „vintažas”.
Be to, pakanka vieno žvilgsnio į kai kurių dizainerių kolekcijas, ir viskas tampa aišku – mes tai jau kažkur matėme.
Štai „Louis Vuitton” šių metų pavasariui ir vasarai skirtoje kolekcijoje pristatė seniai matytą dalyką vadinamąjį „bumbag” – ant juosmens segamą ergonomišką rankinę, dar neseniai pas mus taip mėgtą turistų ir Gariūnų prekeivių.
Tačiau šio „karšto” aksesuaro kaina – tikrai ne gariūniška.
Pigesnės šios rankinės versijos šluote šluojamos ir iš paryžietiškojo madas diktuojančio „Colette” salono, ir nuo Londono „Marks & Spencer” parduotuvių lentynų.
Kaip, beje, ir mažutė mergaitiškos kuprinės – irgi seniai matyta klasika. Dar – patogios rankinės su ilga rankena, nešiojamos per petį, it paštininko.
Stella McCartney, „Chloe”, „Ralph Lauren” įsidrąsino ant podiumo parodyti tai, kas ilgus dešimtmečius laikyta tikru mados nusikaltimu, – džinsinių kelnių ar sijono ir džinsinių kaubojiškų marškinių ansamblį. Jį jau mielai pasigavo jaunimas, su linksma ironija teigiantis, kad „it’s so wrong, that it’s right” – „tai taip nevykę, kad net šaunu”.
„Celine” kolekcija taip pat buvo vienareikšmė duoklė dešimtojo dešimtmečio minimalizmui.
„Anuomet irgi patyrėme recesiją, – sakė šių mados namų dizainerė garsioji britė Phoebe Philo, anksčiau kūrusi kolekcijas „Stella McCartney” ir „Chloe” mados namams. – Šį sezoną – rudenį ir žiemą – minimalūs, funkcionalūs, netgi kiek atšiaurūs, bet iš labai prabangių medžiagų sukurti drabužiai vėl atrodo labai „karšti” – kaip ir prieš dvidešimt metų, kai vakarėlyje visi atsisukdavo į „Calvin Klein” suknelę, stulbinančią savo paprastumu.”
Jos buvusi bičiulė ir bendraautorė Stella McCartney sukūrė minimalistines sukneles ir kostiumėlius iš standaus šantungo ir plonos vilnos – jie atrodo visiškai kaip dvidešimties metų senumo „Prada” modeliai.
Tačiau, prognozuodami dešimtojo dešimtmečio renesansą, ne visi yra tokie entuziastingi.
„Man tai asocijuojasi su vulgariu „Spice Girls” stiliumi – mini suknelėmis, batais su platformomis, dirbtine oda, sruogelėmis dažytais plaukais, susegtais į dvi uodegytes”, – sako viena mados srityje dirbančių londoniečių.
„Kapų plėšikė Lara Kroft, baisi klubinė mada su „tribe” stiliaus tatuiruotėmis, batais su platformomis, išlindusiomis liemenėlių petnešėlėmis, plikomis bambomis ir kariškomis kelnėmis”, – štai taip šį laikotarpį prisimena kita.
„Nuobodus, beveidis minimalizmas ir visų geidžiami „Prada” sportinės linijos batai su raudona juostele ant guminės pakulnės. Nenorėčiau, kad ši nusibodusi uniforma kada nors vėl grįžtų”, – jokių sentimentų nejaučia trečia pašnekovė, šiuo metu dirbanti ryšių su visuomene atstove mados srityje.
Tiesa, tie, kurie anais laikais buvo dar vystykluose, noriai susivilioja nematytais, „ekscentriškais” ansambliais. Jie džiugiai stveriasi ir baikeriškų odinių striukių, ir rankinių ant juosmens, ir kuprinių.
Tačiau ką daryti tiems, kuriems per trisdešimt? Juk geležinė mados taisyklė apie tokius „renesansus” sako aiškiai – dukart į tą pačią upę verčiau nebristi. Nenori atrodyti juokingai – nevilkėk to, ką jau esi vilkėjusi prieš dvidešimt metų.
Tad ką daryti? Gal galima atsigręžti į dešimtojo dešimtmečio klasiką, kuri anuomet atrodė pernelyg solidi, o dabar – pats tas?
Juk anas dešimtmetis buvo ir dizainerio Azzedine’o Alaios, ir supermodelių, ir Manolo Blahniko laikas. Tad, užuot atsigręžus į nutampytą klubinę madą ar pigų ir rėksmingą „Spice Girls” stilių, galima pavartyti archyvinius dvidešimties metų senumo „Vogue” žurnalus.
Ten rasite ir puikių klasikinės elegancijos pavyzdžių – išpuoselėtas vešlias šukuosenas su dailiomis garbanomis, makiažą su tamsiais dūminiais akių šešėliais ir kruopščiai apvestomis natūralios spalvos dažais pasodrintomis lūpomis.
Taip pat raudonas it kraujas lūpas, baltutėlius prabangius marškinius, iš kurių kiek provokuojamai kyšo juodi liemenėlės nėriniai.
Juodas perregimas pėdkelnes ir klasikinius juodus Manolo Blahniko aukštakulnius, puikiai sukonstruotus Ralpho Laureno kostiumus, o svarbiausia – daug daug supermodelių atvaizdų.
Ne išblyškusių pastarųjų metų paaugliškų ateivių iš kosmoso, o moterų iš kūno ir kraujo – Cindy Crawford, Naomi Campbell, Claudią Schiffer, Christy Turlington, Lindą Evangelistą.
Juk tai jos 1991-aisiais, žingsniuodamos Gianni Versace podiumu ir valiūkiškai dainuodamos George’o Michaelo dainą „Freedom”, pradėjo tą įsimintiną dešimtmetį.
Ko nesiūlome siekiantiems šiandien atkurti to laikotarpio stilių? Traukti iš spintų ar ieškoti dėvėtų drabužių parduotuvėse anų laikų apdarų. Nebent jie – dizainerių sukurti vintažiniai ar itin aukštos kokybės nesenstantys daiktai.
Visa kita atrodys pasenę dėl paprastos priežasties – prieš dvidešimt metų eksperimentuota su dirbtiniais pluoštais ir naujais audiniais, odos imitacijomis.
Po dvidešimties metų technologinė pažanga taip toli pažengusi, kad andainykščiai eksperimentai trenkia naftalinu.