Esu užsispyręs. Mėgstu baigti, ką esu pradėjęs. Eglutei esu dėkingas už kantrybę. Jei silpnumo akimirką ji ir pamurmėdavo, kad jau pavargo, kad galbūt reikia pasitraukti iš šokių projekto, vis tiek įkvėpdavome oro ir eidavome repetuoti.
Šokiai – naujas etapas mano gyvenime, nesu dalyvavęs jokiuose projektuose. Laikinai net Kaune apsigyvenau. O kaip kitaip? Studijos Klaipėdos universitete palauks. Nors dabar – sesija, bet... Kaip nors. Dar nėra buvę taip, kad nesusiimčiau ir ko nors nepadaryčiau.
O juk keliauti irgi tenka nemažai: į kūno rengybos varžybas Lietuvoje ir pasaulyje, su Klaipėdos universiteto palaikymo šokėjų grupe. Toje šokėjų grupėje esu vienintelis vaikinas, o panelės – net devynios! Joms esu lyg vyresnysis brolis: jas kontroliuoju, išvykose daiktus sunešu. Linksmas mūsų kolektyvas. Per tuos trejus metus, kai studijuoju ir šoku, tiek visko yra nutikę...
O jausmas, kai įbėgi į salę pusnuogis ir įkaitini 10 tūkstančių žiūrovų, su niekuo nepalyginamas.
Tačiau tie šokiai, kai reikia palaikyti kurią nors sporto komandą ar pasirodyti per varžybų pertraukėlę, labai skiriasi nuo tų, kurių mane moko Eglutė. Antra vertus, viskas, ką įgijau gyvenime, praverčia.
Štai kūno kultūros studijos. O ką pasirinkti paprastam kaimo vaikiui, gyvenančiam Mažeikiuose, Tirkšlių kaime? Niekur per daug nenukeliausi. Sportas yra tas užsiėmimas, kurio gali mokytis bet kur būdamas. Akrobatika, salto, špagatas... Viso to išmokta kūno rengybos treniruotėse, kai pradėjau gyventi Klaipėdoje.
* * *
Savo kūną modeliuoju trejus metus. Daugelis neskiria kultūrizmo nuo kūno rengybos. Kai ką nors laimiu (kad ir kur dalyvaučiau – Lietuvos ar pasaulio varžybose, užimu prizines vietas), jie svarsto, kaip toks sudžiūvėlis galėjo užkopti ant nugalėtojų pakylos, palikdamas už nugaros daug raumeningesnius jaunuolius. Bet kūno rengyba – tai ne raumenų pumpavimas. Reikia mokėti daugiau, kad pademonstruotum kūną. Per varžybas turime parodyti pusantros minutės programą, kurioje pilna akrobatikos elementų. Nėra taip paprasta.
Bet aš žinau, ko noriu, ko siekiu, todėl nesiskundžiu. Manau, jog tikras vyras neturi būti apsileidėlis. Sportuoti pravartu ne tik dėl išvaizdos, bet ir dėl geros savijautos. Be to, sportuodamas daugiau dėmesio imi kreipti į mitybą. Tampa labai svarbu, ką dedi į burną.
Tačiau kaip sportuojantis žmogus, galiu pasakyti, kad jeigu visą savaitę laikeisi dietos, vieną dieną gali kimšti, ką nori ir kiek nori. Tikrai jokių kilogramų nepriaugsi.
Didelių valgymo nuodėmių nedarau. Man patinka dietos, net jeigu tris kartus per dieną (ir taip jau trejus metus) valgau vištieną ir ryžius. Be jokių padažų!
* * *
Skaniausias saldumynas? Po pastarojo pasaulio čempionato, vykusio Turkijoje, buvo surengtas priėmimas. Buvau taip persisotinęs įvairiausių valgių kvapų, kad labiausiai ilgėjausi paprastos juodos duonos.
Daug kas klausia, kodėl taip kankinuosi, negi net kokio nors kepsnio su bulvėmis nesukremtu. Kodėl? Valgau. Bet paskui taip sunkiai ir prastai jaučiuosi. Tokią akimirką suprantu, kad nieko nėra skaniau ir sveikiau už vištieną su ryžiais. Nemanau, kad tokia dieta – kankynė. Jei nepatiktų, taip nesielgčiau. O man smalsu save išmėginti, pažiūrėti ir pasitikrinti, kiek ir ko galiu.
Net jei kiti baugina, jog darydamas salto galiu nusisukti sprandą, vis tiek nekeisiu savo gyvenimo būdo. Jeigu nori būti stiprus ir ko nors pasiekti, nebijok, pasitikėk savimi. Baimė sukausto visą mūsų gyvybinę energiją.
Štai ir šokdamas su Eglute per vieną transliaciją žirklėmis susižalojau pirštą. Ką turėjau daryti? Rėkti ir spjaudyti? Sakyti, kad neisiu daugiau ant parketo? Taigi nieko neatsitiko – sutvarstė man tą pirštą, ir viskas.
* * *
Labai noriu išvykti slidinėti į kalnus – stačius, galingus. Taip ir padarysiu. Iš karto po Naujųjų leisiuosi patirti įspūdžių.
Cha, vėl sakys, kad mane traukia ekstremalūs potyriai. Bet tai tiesa! Jau toks esu – užsispyręs, bebaimis ir pataikaujantis savo norams.
Parengė Aušra Filipavičiūtė, Ramūno Danisevičiaus nuotr.