Simona treniruojasi du tris kartus per dieną, todėl net šiam pokalbiui sunkiai rado laiko.
Susitikome kelios valandos prieš iškilmingus apdovanojimus. Apie sportą rašantys žurnalistai ją taip pat paskelbė geriausia šių metų Lietuvos sportininke.
Netgi tą šventinę dieną pasaulio čempionė neskyrė laiko nei grožio salonams, nei poilsiui – iš Panevėžio atvykusi į Vilnių, iškart nuskubėjo į treniruotę. Nesureikšmino ji ir išvakarėse švęsto gimtadienio.
„Gerai, kad jis sutapo su laisva diena”, – šypteli Simona.
Jokių nuolaidų sau. O juk ji to nusipelnė. Kai kalbėjomės, Simona neseniai buvo grįžusi iš Australijos. Ten lietuvė praleido visą mėnesį – vyko pasaulio dviračių treko taurės varžybos. Po jų – jokio lepinimosi, jokios atgaivos kūnui ir sielai.
Netgi fotosesija „Stiliaus” žurnalui buvo šiek tiek ekstremali: Simona po treniruotės valgė, vizažistė ją gražino, o aš kalbinau.
Iš sportininkės lūpų – jokio nepasitenkinimo, jokių priekaištų. Ji pasako trumpai: „Jei reikia, bus padaryta.”
Moteris nesimaivė, nenurodinėjo, kaip padažyti, sušukuoti, kokią suknelę išrinkti. Ji vadovaujasi taisykle, kad kiekvienas turi dirbti savo darbą: vizažistė dažyti, o dviratininkė minti pedalus.
* * *
– Simona, nejaugi neleidžiate sau atsipūsti ir ilgiau pasidžiaugti pergalėmis?
– Kodėl? Pasilepinu, tačiau šiuo metu tam neturiu laiko. Nuo lapkričio iki kovo mėnesio mums, treko dviratininkams, – įtemptas, intensyvus laikas. Kovo mėnesį vyksta pasaulio čempionatas, po jo galime šiek tiek atsipūsti. Laisviausia mums – vasara.
Plačiau apie tai žurnale „Stilius“.