Ne, tai tik tenisas – nekaltas, smagus žaidimas. Nors žodžiai „kotas”, „kamuoliukai” šiame kontekste skamba kiek nešvankiai. Kadangi kitoje pusėje tinklo stovi moteris. O kai tik pasirodo moteris, netgi nekalčiausi žodžiai vyro lūpose gali virsti nešvankybe.
Sutikite, kone visos vyrų skleidžiamos nešvankybės vienaip ar kitaip susijusios su moterimis. Nešvankybės moterims patinka. Net jeigu jos kartais apsimeta, kad joms nemalonu, tačiau taip jau yra. Paradoksali tiesa.
Man patinka žaisti su moterimis. Man apskritai patinka žaisti. Kai berniukas pradeda žaisti su mašinomis ir kareivėliais, jis nesiliauja to daryti ligi pat mirties. Nesvarbu, kiek jam metų, vyras nuolatos nori žaisti. Ar tai būtų mechaninės dirbtuvės, ar stadionas, ar miegamasis, ar parlamentas. Ką jau kalbėti apie karą, kur mirtis kasdieniška ir banali kaip dantų valymas.
Normalus vyras gyvenimą mato kaip didelę žaidimo areną. Žinoma, blogiau, kad kai kurie vyrai taip ir neišlipa iš smėlio dėžės, tai yra žaidimo taisyklės ir apimtys lieka infantilios.
Bet net ir tokie įdomesni už tuos, kurie yra visiškai praradę žaidimo dvasią. Kalba apie pareigą, rimtumą, atsakomybę ir nutaisę tokį akmeninį snukį lyg mamutai, įstrigę priešistorinėje pelkėje.
Taigi vyras – homo ludens, žmogus, kuris žaidžia. Moteris dažniausiai liaujasi žaisti, kai skudurines lėles pakeičia gyvas kūdikis. Labai nedidelis procentas moterų, tapusių motina, dar nori žaisti. Staiga jos praranda bet kokį norą tai daryti.
Bjauriausia, kad tą žaidimo norą jos atkakliai stengiasi išmušti ir vyrams iš galvų. Ir tai – nusikalstamos pastangos. Štai kodėl man patinka žaisti su moterimis, kurios, nepaisydamos nieko (vaikų, šeimos, namų, celiulito ir kitų kosmetinių priedų), išsaugo norą žaisti. Ir nesako vyrui tokių nepadorių dalykų kaip, pavyzdžiui, „liaukis žaisti, tu jau suaugęs”.
Kaip tik šis sakinys ir yra didžiausias santuokos griovėjas.
Bet štai mano bičiulis klastingai prisimerkia ir sako: „Nežaisk su moterimi.” „Kodėl?” – klausiu. „Todėl”, – atsako. Kažką neaiškiai išvedžioja, mykia ir muistosi. Man įdomu. Truputį susijaudinu. Kaipgi taip. Juk man patinka žaisti su moterimis, bet, pasirodo, vyrų brolija į tokį reiškinį žvelgia įtariai, su nepasitikėjimu. Nieko nepadarysi, tenka aiškintis, ką slepia šis nerašytas draudimas. Pasirodo, keletą paradoksų, apie kuriuos ir norėčiau pakalbėti.
Kadangi vyrai žaidimą laiko iš esmės vyrišku užsiėmimu (na, išskyrus emocines intrigas ir makiažo preferansą, kur moterys nepralenkiamos), žaidžiančios moterys jiems kelia nepasitikėjimą. Ir tas nepasitikėjimas įgauna gana keistų, mitams ir prietarams artimų formų. Štai keletas jų.
Pirmasis pavojus
Jeigu žaidi su moterimi, vadinasi, ieškai lengvesnių kelių. Kompleksuoji. Bijai rimtos konkurencijos. Nedrįsti susiremti „kaip vyras su vyru”.
Ne paslaptis, kad vyrai, nepaisydami visų moterų emancipacijos laimėjimų, vis dar laiko jas silpnąja ar bent silpnesniąja lytimi. Taigi, jeigu žaidi ir laimi prieš moterį, esi chamas. Brutalus macho, naudojantis fizinės jėgos pranašumą ir pan.
Vyro identitetas tiesiog neatšaukiamai susijęs su kario simboliu, pergalėmis, pranašumu. Jeigu ne raumenimis, tai bent protu, jeigu ne protu, bent storiausiu pleiskanų sluoksniu ant pečių.
Mums, vyrams, būtina pajusti prieš ką nors pranašumą. Kartais tinka ir šuo, bet moteris vis dėlto stovi ant tos pačios evoliucijos pakopos, todėl žinoti, kad esi pranašesnis bent jau už moterį... jeigu niekaip nepavyksta tapti pranašesniam už vyrus... Taigi žaisdamas su moterimi iš karto patenki į neaiškių vyrų kategoriją. Brolija arba gaujos nariai gali imti tave įtarinėti.
Antrasis pavojus
Jeigu žaidi su moterimi ir pralaimi... na, ką jau čia, esi apsišikėlis. Nes moteris (normalaus vyro požiūriu) yra silpnesnė ir nugalėtina bet kokiu atveju.
Vyras niekados nenori būti nugalėtas moters, nebent vienoje vietoje – miegamajame. Tiesą sakant, net ir ten kyla problemų dėl smulkučių vyro egoizmo ataugėlių.
Šiaip ar taip, ne be reikalo misionieriaus poza yra pati populiariausia ir, beje, ne tik tarp katalikų.
Kadangi žaidimai dažniausiai būna sugalvoti vyrų (ką sakiau apie visą gyvenimą vyro kūne tūnantį berniuką?!), vyro žaidimus žaidžianti ir jį patį nugalinti moteris yra kone šventvagystė. Beveik tas pats, jeigu Adomas rojuje būtų patį Dievą aplošęs šaškėmis. Na, ar kaulais, nežinau, kokius ten žaidimus jie galėjo rojuje žaisti.
Kita vertus, negali žinoti – gal Ieva išmokė Adomą tokių dalykėlių, kad tas ėmė ir aplošė Visagalį Kūrėją? Ir iš rojaus buvo ištrenktas už įžūlumą, o ne už kažkokius neaiškius draudžiamo pažinimo keliu pasukusio sodininko nuotykius.
Kitaip tariant, kad ir kiek vyrai gintųsi ir kratytųsi, tiesa yra tokia – daugiau ar mažiau, giliau ar sekliau žaisdami jie jaučiasi tie dievai, kuriuos gali nugalėti tik tokie patys jiems lygūs dievai (vyrai), o ne paprasti mirtingieji (moterys). Tokia yra žaidimo misterijos logika. Ji kur kas silpnesnė kitose gyvenimo srityse, tačiau žaidimo aikštelėse – geležinė.
Plačiau apie tai žurnale „Stilius”.