Paskui pasikalbėjome ir šis tas paaiškėjo. Esą jeigu neišsineši kavos, tai bus neskani. Ir dar visa serija naujoviškų kavos skonio kriterijų: belaidis internetas, popierinis indas, gatvė, vėjas į veidą. Ėjimas sparčiu žingsniu iš taško A į tašką B.
Mano pirminė reakcija į šią kavos skonio teoriją buvo nustebimas. Kuriems galams tą kavą kur nors neštis? Esu užkietėjęs kavos gerbėjas, espreso puodelis man – ne šiaip įprotis, o ryto religija.
Meldžiuosi jo šventenybei Klemensui VIII, kuris neatidavė kavos inkvizicijai, nors jos aromate katalikai rado pragaro ingredientų.
Tą istoriją, beje, jau esu aprašęs: ateina kardinolai pas popiežių (veiksmas vyksta XVI amžiaus paskutinį dešimtmetį) ir siūlo uždrausti kavą, nes Venecijoje žmonės, užuot traukę į bažnyčią, eina į kavines ir ragauja tą velnio gėrimą.
Šventasis Tėvas galėjo lengva ranka uždrausti kavą, bet susigundė pats paragauti. Išgėręs puodelį kavos, pasakė kardinolams: „Pernelyg puikus šio gėrimo skonis, kad atiduotume jį šėtonui.”
Nuo tos istorinės degustacijos Vatikane praėjo daugiau nei keturi šimtmečiai. Manau, kad būtų tas pats, jeigu Benediktas XVI paragautų kavos išsinešti ir paskelbtų šį kavos variantą šėtono gėrimu.
Tiesa, ši ekskomunikacija, matyt, neįvyks dėl dviejų priežasčių. Pirma, Romoje šiapus ir anapus Tibro nėra išsineštinės kavos. Antra, vokiečių kilmės popiežiui kažin ar rūpi kavos reikalai.
Kita vertus, nevertėtų drausti kavos išsinešti vien todėl, kad draudimas būtų puiki rinkodaros priemonė ir tada visi pultų masiškai kur nors neštis kavą.
Bet grįžkime prie pirminio klausimo: kuriems velniams kavą reikia kur nors neštis? Aš turiu kelis atsakymus į šį klausimą. Juos ir pateiksiu, nors kavos nešėjams jie gali nepatikti. Nepatiks tai nepatiks, nedidelė bėda, nes kava popieriniame puodelyje yra momentinė mada – atėjo ir praeis, o kavos aromatas liks amžiams.
Kavos nešėjai, mano nuomone, geria ne kavą, o kavos gėrimą. O kava ir kavos gėrimas – du skirtingi dalykai. Pirmasis – tai profesionalaus barmeno pagaminta espreso kava pagal itališką technologiją. Beje, ką reiškia žodis „espreso”? Reiškia, kad pagamintas specialiai pagal kliento užsakymą tam tikru momentu.
Tas momentas ir yra tikro espreso esmė. Nuo to laiko, kai puodelis atsiduria ant baro, iki jo turinio suvartojimo turi praeiti daugiausia trys minutės.
Viena minutė – cukrui suberti ir stebėti, kaip lėtai jis grimzta tvirtoje espreso putoje (tai – malonumas akims), pusė minutės – aromatui įkvėpti (tai – malonumas uoslei), likęs laikas – gėrimo procesas (tai – malonumas skonio receptoriams).
Kas bus, jeigu puodelį espreso kavos paliksime ant baro penkioms ar dešimčiai minučių, o paskui išgersime? Arba dar blogiau: ištremsime kavą į gatvę, į vėją.
Nieko baisaus neįvyks, bet gersime negyvą espreso kavą. Susmegusia puta ir išsivadėjusiu aromatu.
Neapoliečiai – espreso kavos išradėjai – kavos puodelius pavirina, todėl puodelis būna karštas kaip ugnis. Tokiu būdu kavos gėrimo malonumas – tobulas.
Kavos nešėjai Vilniuje ir Kaune pučiant žvarbiam šiaurės vėjui geria ne espresą, o kavos gėrimą iš popierinio puodelio. Visų šių poveikių suma: kavos skonio ir aromato išniekinimas.
Yra ir kita naujos mados „kava vėjui” pusė. Kai kava išnešama į gatvę, ji ištremiama. Tampa ne kavinės kava, o gatvės kava. Kava valkata.
Tai yra visiškai priešingos krypties reiškinys, jeigu pažvelgsime į kavos istoriją Europoje nuo pat pirmosios kavinės Venecijoje, Šv.Morkaus aikštėje.
Kavinė – tai žmonių susibūrimo vieta. Kavos puodelis iki šiol buvo lyg įcentrinė jėga, vienijanti intelektualus, bohemą, verslininkus, proletariatą, gražias moteris, politikus.
Pavyzdžiui, Turine geriant kavą „Antico Caffe Torino”, vietos aristokratams kilo puiki mintis suvienyti Italiją. Taigi galima sakyti, kad Italija atsirado geriant kavą.
Įsivaizduokite, kas būtų buvę, jeigu tie Turino aristokratai būtų išsinešę kavą į lauką, išsivaikščioję kas sau į visas keturias puses? Gal iki šiol nebūtų Italijos.
Kad ir kokia būtų kava – tirštas itališkas espresas, skystoka prancūziška su pienu („caffe creme”), vandeninga, bet aromatinga Vienos kava – kavinių trauka visais laikais buvo galinga. Trauka į vidų, o ne laukan.
Jeigu būtų buvusi išcentrinė jėga – kava išsinešti – kažin ar būtų atsiradę daugybė romanų, eilėraščių, pjesių. Didžiulė dalis Europos literatūros atsirado kavinėse. Keturvėjininkai Kaune, jei neklystu, irgi rinkdavosi „Pas Konradą”.
Vadinasi, kava – tai žmones vienijantis gėrimas, o ne ištrenkiantis juos į gatvę. Ir jeigu Londone ar Niujorke kokie nors biržos klerkai laksto su popieriniais puodeliais rankose, dar nereiškia, kad šią madą UNESCO pavadins nematerialiuoju pasaulio kultūros paveldu. Anokia čia kultūra. Skubėjimas, lėkimas, nemokėjimas stabtelėti ir pasidžiaugti puikiu espreso aromatu ir skoniu. Gryna greitojo maisto („fast food”) apokalipsė, kai Europa vis labiau gręžiasi į lėtąjį maistą („slow food”) – lėtumo ir neskubėjimo palaimą.
Kava vėjui. Kava gatvei. Kava amžinam neturėjimui laiko. Grįžtu prie to paties klausimo: kuriems galams kavą reikia kur nors neštis? Atvirkščiai. Reikia sustoti kavinėje, prie baro. Puodelis kavos – puiki proga stabtelėti bent akimirką. Išjungti belaidį internetą. Pradėti mėgautis kavos ir gyvenimo aromatu.