Albumas „Tu taip arti...” brandintas 14–15 metų. Tiek laiko praėjo nuo pirmosios dainos „Viltis” sukūrimo. Tuomet man buvo 18 metų.
Dauguma dainų būdavo įrašomos tik po metų dvejų nuo jų sukūrimo. Užtrukdavau, kol sugalvodavau dainos viziją, kol nuspręsdavau, kam duosiu ją aranžuoti. O tada ir prasidėdavo... Kaip tame filme „Meilė ir kitos nelaimės”: tai aranžuotojai susirgdavo arba neturėdavo laiko, tai studiją vanduo užliedavo.
* * *
Visus tuos metus vis vyliausi, kad atsiras prodiuseris. Juk neįmanoma vienam žmogui viską padaryti pačiam. Bet realybė būdavo kitokia. Visi prodiuseriai, kurie siūlydavosi, pasirodydavo nepatikimi: gražiai pašnekėdavo, duodavo vertingų patarimų ir dingdavo su savo esą didingais planais.
Todėl į klausimą, kodėl neturiu prodiuserio, atsakyčiau klausimu: o kas žino, kur jo ieškoti? Gero, patikimo ir suprantančio mano muziką, ne parsiduodančio už litus, ne stabdančio kūrybinį įkvėpimą, ne skatinančio prievartauti save, bet ieškančio, kaip panaudoti atlikėjo privalumus.
Aš svajodavau, kad savo pirmajame albume galėsiu išreikšti save. Svajodavau, kad jame bus ne tai, ką reikia dainuoti vakarėliuose ar televizijos šou. Norėjau, kad mano muzika nebūtų paveikta prodiuserių reikalavimų, iš anksto sumodeliuota.
Šis albumas sukurtas ne tam, kad taptų populiarus, o tam, kad rastų kelią į klausytojo širdį. To klausytojo, kuriam būtų artimas mano tikrasis pasaulis.
Dauguma dainų buvo kurtos didžiulio liūdesio akimirkomis. Kaip tik tokiomis akimirkomis atsiveria gilesni žmogaus sielos klodai ir ryškus egzistencinis matymas.
Dainų tekstai gana paprasti, jos „kūniškos” – beveik visos yra apie santykį su kitu žmogumi. Kurį laiką bijojau savęs. O kam bus įdomūs tie mano verksmai? Tačiau surinkus dainas paaiškėjo, kad mano albumas ne toks jau lyriškas ir liūdnas, kaip tikėjausi. Taigi albumas tapo dar vienu būdu geriau pažinti save.
Sakyčiau, liūdnų dainų gal net ir nėra, nes po kurio laiko nuotaikos pasidarė tarsi neaktualios. Nors gali būti, kad jų dar atsiras kitame mano albume.
* * *
Neretai dainų aranžavimą, kartu ir būsimo albumo leidybą užtemdydavo kokia nors akla meilė, kurios paveikta nieko aplink nebematydavau ir nebeužsiimdavau kūryba, tarsi atsižadėdavau savęs. Po tokios meilės paprastai likdavo tik ašaros ir sukurtos naujos dainos.
Jau porą metų jaučiuosi esanti didžiausioje gyvenime duobėje. Netekau balso. Nesitikėjau, kad kada nors vėl dainuosiu. Teko atsisakyti planų mokytis vokalo užsienyje.
Atgavusi balsą pradėjau po truputį keistis, augti kaip asmenybė. Neretai mesdavau sau tokius iššūkius, apie kuriuos kiti net nenutuokdavo. Pavyzdžiui, projekte „Iššūkis žvaigždėms” dainavau Sarah Brightman dainą „Time to Say Goodbye”. Originalia tonacija, tiesioginiame eteryje! O juk balsas buvo tik pusiau atsigavęs. Tada dvi savaites laikiausi ypatingų mitybos reikalavimų, kad galėčiau padainuoti tą dainą ir nedingtų balsas.
Vis dėlto manau, kad balsas pradėjo skambėti daug jausmingiau. Galbūt šiek tiek pažemėjo tembras, galiu ryškiau perteikti jausmus. Taigi šioje bjaurioje situacijoje gavau savotišką dovaną ir vertingą pamoką. Dabar žinau, kas būna, jei išsižadi tikrojo kelio ir pasirenki trumpalaikį ryškų miražą.
Todėl išleisti savo pirmąjį kompaktinį diską man reiškia labai daug. Pirmiausia – moralinį pasitenkinimą, kad nugalėjau savo silpnybes ir abejones.
Žinoma, tai kainavo nemažai pinigų ir gausybę nervų. Bet tai yra mano brangiausia dovana sau ir kitiems šį stebuklingą švenčių laikotarpį.
Parengė Liuminata Mickutė, Vidmanto Balkūno, Klaudijaus Kairio, Juliaus Paštuko, studijos OKTO nuotr.