Prancūzijoje dizaineris praleido dešimt dienų: pusę laiko gyveno Luaros slėnyje pas bičiulio Patricko Le Scelo (jis yra Aleksandro ir Salomėjos Pogrebnojų santuokos liudininkas. – Red.) tėvus, kitas penkias dienas svečiavosi žurnalistės Erikos Umbrasaitės namuose netoli Bordo. O Naujuosius sutiko pilyje.
– Vykote vienas ar su žmona? Gal atstumas padėjo naujai pažvelgti į savo santykius su Salomėja?
– Buvau vienas. Mano santykis aiškus. Manau, šioje situacijoje jai daugiau reikia galvoti, o ne man... Bet bus, kaip bus.
– Kaip ir kur leidote laiką?
– Daugiausia buvau kaimuose. Ožiukai, sūriai, šunys, vynas... Jokių moterų ir linksmybių. Miegas po pietų ir pasivaikščiojimai prie Luaros upės. Miegoti eidavau 11 valandą vakaro.
– Kokių naujų vietų atradote per viešnagę? Gal kokią įdomią kavinę, krautuvėlę?
– Labiau atradau save. Su geru pelėsinio sūrio kvapu ir gero vyno taure.
– Kadangi esate savita asmenybė, gal ir Naujuosius sutikote kaip nors netradiciškai? Tarkim, atsisakėte šampano.
– Šampaną gėriau. Bet vynas – geriau.
– Ką jums apskritai reiškia metų sandūra?
– Nieko nereiškia. Tik supranti, kad darai tas pas pačias klaidas ir esi toks pat kvailas, kaip visada buvai.
– Ko sau palinkėjote 2011-aisiais?
– Gal viskas bus gerai?
– Kuo jus žavi prancūzai, jų virtuvė?
– Prancūzų virtuvė gera. Aš ir mano draugai gaminame dažnai, todėl valgome beveik taip pat gerai, kaip ir prancūzai. Tik gal kartais trūksta šviežių krabų iš Bretanės.
O šiaip patinka beveik viskas. Net austres pradėjau valgyti. Arba mano būklė jau buvo tokia, kad būtinai reikėjo ką nors gyvą praryti.