Naujuosius metus Ieva Prudnikovaitė ir Modestas Pitrėnas sutiko Vilniuje kartu su tuo metu gimtinėje viešėjusia operos primadona Violeta Urmanavičiūte-Urmana ir jos vyru italų tenoru Alfredo Nigro.
Metų sankirtoje, skubant paskutinėms besibaigiančių metų sekundėms, I.Prudnikovaitė pakėlė putojančio vyro taurę – mąstydama apie ateinančius metus, likimo prašė dvasinės ramybės.
„Šiuolaikiniame pasaulyje, kur begalė chaoso, ramybė – didžiulė vertybė. Mylimąjį turiu, profesinė veikla irgi klostosi sėkmingai. Naujų iššūkių netrokštu – pernai mano gyvenime buvo užtektinai įdomių ir netikėtų įvykių, – nusijuokė Vokietijoje, Eseno operos teatre, pagal kontraktą dirbanti atlikėja. – Noriu, kad ir šiemet viskas klostytųsi taip palankiai.”
Su Kauno miesto simfoninio orkestro meno vadovu bei Latvijos nacionalinės operos vyriausiuoju dirigentu M.Pitrėnu Ieva artimai draugauja daugiau kaip pusmetį.
Operos dainininkė neslepia, kad yra neapsakomai laiminga, gyvenimo kelyje sutikusi artimą sielą.
„Mūsų meilė – patikrinta laiko. Santykių pradžia buvo sudėtinga ir skaudi. Įveikėme nemažai išbandymų. Bet dėl to mūsų jausmai tik dar ryškiau suliepsnojo, o tarpusavio ryšys tapo brandesnis ir stipresnis.
Meilė turi sėklą, kuri mus augina. Kuo labiau mylime, tuo labiau turtėja mūsų dvasinė patirtis”, – kalbėjo I.Prudnikovaitė.
Šis atviras pokalbis apie kiekvieną dieną išgyvenamas džiaugsmo akimirkas su mylimu vyru, šeimos laimės ir namų ilgesį, profesinę sėkmę vyko vienoje sostinės Senamiesčio kavinių.
Prieš Naujuosius metus atlikėja Vilniuje turėjo keletą koncertų. Jai pavyko lengvai suderinti muzikinę veiklą ir malonumus – Kalėdas ir Naujuosius Ieva šventė gimtinėje.
„Niekada nepritapsiu Vokietijoje. Man ten viskas svetima – žmonės, kultūra, papročiai, visur snobiška tvarka.
Kai tik randu laisvų dienų, skrendu namo. Čia nurimsta siela, jaučiu tvirtą pagrindą po kojomis, čia mano artimieji ir draugai, kuriuos visada smagu apkabinti”, – ilgesingai žvelgdama pro langą į lėtai dideliais kąsniais krintančias snaiges kalbėjo I.Prudnikovaitė.
Po akimirkos jos akyse lyg kokie prožektoriai įsijungia. Skvarbus ir ugningas žvilgsnis prikausto dėmesį ir, rodos, perrėš priešais sėdintįjį pusiau.
Juodaplaukė ir yra ryški. Tikra Karmen. Ne veltui 2009 metais Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras už pagrindinį vaidmenį Georges’o Bizet operoje „Karmen” Ievą paskelbė geriausia soliste ir įteikė Metų operos švyturio statulėlę.
„Čigonė Karmen – iki šiol brangiausias vaidmuo. Visada malonu jį atlikti. Teko dalyvauti keturiuose skirtinguose operos „Karmen” pastatymuose.
Jaučiu turinti nemažai bendrumo su šia heroje. Karmen – dramatiško likimo moteris, aistringa, mylinti, leidžianti sau išgyventi bet kurį momentą šimtu procentų ir nebijanti klysti”, – kalbėjo I.Prudnikovaitė.
– Ar esate svarsčiusi, kiek daug galite padaryti dėl meilės?
– Manau, kad labai daug.
Aš nekalbu apie smulkmenas, kai pas mylimą žmogų skrendi lėktuvu ar važiuoji kelis šimtus kilometrų automobiliu vienai ar kelioms dienoms vien tam, kad jį nustebintum ir pradžiugintum.
Esu įsitikinusi: esant reikalui, man pakaktų ištvermės ir stiprybės susidoroti su rimtais gyvenimo išbandymais. Kitaip sakant, jei, neduok Dieve, brangiam žmogui atsitiktų kokia nors nelaimė, neišsigąsčiau ir nepalūžčiau.
– Kokie jums buvo praėję metai?
– Įsimintini visomis prasmėmis, savotiškai lemtingi.
– Ar meilė turėjo didelės įtakos jūsų muzikinei veiklai – repertuaro pasirinkimui, balso skambesiui?
– Repertuaro pasirinkimo tikrai nelėmė. Tačiau balso skambėjimui, laikysenai scenoje, vidinei išraiškai meilė daro didžiulę įtaką.
– Minėjote, kad jūsų jausmai patyrė nemažai išbandymų.
– Į šiuos santykius nė vienas nepuolėme stačia galva. Dar prieš užsimezgant artimam ryšiui mudu su Modestu kelerius metus buvome bičiuliai.
Mūsų meilė užsimezgė suvokus, kad paprastos draugystės per maža ir kad turime daug ką išgyventi, kitaip nebūsime laimingi.
Meilėje taisyklių nėra. Galima iškalti vadovėlių išmintį, bandyti diktuoti savo širdžiai, tobulinti elgesio strategiją – visa tai bus niekai. Sprendžia širdis ir tai, ką nusprendžia, yra svarbiausia.
Artimą bendravimą lydi ne vien euforija ir palaima. Būna potvynių, būna ir atoslūgių. Reikia savotiško apsitrynimo, prisitaikymo, apsisprendimo.
Įvairios meilės kelyje pasitaikančios kliūtys tik dar labiau grūdina ir brandina santykius, iš kurių tik per tam tikrą laiką gali išaugti kas nors stipraus ir didingo.
Džiaugiuosi, kad šiuo metu mūsų su Modestu ryšys nėra paviršutiniškas ir trapus.
– Neseniai duodamas interviu „Stiliaus” žurnalui dirigentas Modestas Pitrėnas nuoširdžiai kalbėjo apie jausmus jums. Tai rodo, kad vyras yra apsisprendęs ir turi rimtų ketinimų. Manau, reikia turėti daug drąsos viešai prisipažinti, kad ką nors myli. Kaip įvertinote artimo draugo atvirumą?
– Man tai labai brangu. Ir Modestas tai žino.
– Ar meilės ryšys sujaukė jūsų kasdienybę, o gal priešingai – sustygavo?
– Meilė suteikė ramybės ir harmonijos. Apėmė jausmas, tarsi gyvenimas susidėliojo į reikiamas lentynėles ir stalčiukus.
– Kuris iš jūsų emocingesnis?
– Kadangi abu esame menininkai, nė vienas nesiskundžiame emocijų stoka.
– Interviu metu Modestas parodė rankinį binarinį laikrodį – jūsų staigmeną jam. Kaip tas laikrodis veikia, Modestas dar nebuvo išsiaiškinęs, tačiau džiaugėsi dovana ir apibūdino jus kaip nenuspėjamą bei kūrybingą asmenybę. Ar įteikdama tokią užkoduotą dovaną norėjote, kad mylimas žmogus gerokai pasuktų galvą?
– Niekada apie tai nemąsčiau. Jei parduotuvėje pamatau ką nors įdomaus, originalaus, nuperku. Nesvarbu, ar daiktas yra praktiškas.
Tačiau neseniai reabilitavausi (juokiasi). Per Kalėdas Modestui padovanojau įprastą laikrodį su rodyklėmis ir skaičiais.
– O kokią Kalėdų dovaną gavote jūs?
– Nesakysiu. Modestas nustebina mane ir be progos. Jis moka pamaloninti. Pavyzdžiui, eina į parduotuvę pirkti bandelių, o grįžta su mielomis dovanomis.
– Esate scenos žmogus ir gėlių, kurias dovanoja gerbėjai, tikriausiai netrūksta. Ar ir iš mylimo vyro gaunate gėlių?
– Ne (juokiasi).
Bendraujant su mylimuoju kur kas svarbiau ne gėlės ar materialūs daiktai, o žvilgsnis, kurio lauki, tinkamas žodis, ištartas tada, kai tau jo gyvybiškai reikia.
Pojūtis, kad kam nors esi brangus ir reikalingas, yra gerokai svarbiau.
Modestas yra ne tik mano mylimas žmogus, bet ir draugas. Pokalbių temų mums netrūksta. Jo atvirumą labai vertinu. Atsidėkoju jam tuo pačiu.
– Dažnai moterys antrąją pusę renkasi pagal tėvo paveikslą. Kai kuriuose savo interviu užsimenate, kad tėvas operos dainininkas Vladimiras Prudnikovas jums yra vyriškumo pavyzdys, autoritetas. Ar užmezgusi artimus santykius su Modestu klausėte tėvų patarimų? Ar jūsų draugas kuo nors panašus į jūsų tėvą?
– Oi, ne, mūsų šeimoje niekas nelinkęs dalyti patarimų meilės klausimais. Nors tėvams visada svarbu, kad jų vaikai būtų laimingi.
Ar Modestas ir mano tėvas panašūs? Jie abu – stiprios asmenybės, abu talentingi ir geri. Taip pat abu puikūs kulinarai.
– Kuo dar jūsų mylimas žmogus yra išskirtinis?
– Sunku pasakyti, kas lemia chemines reakcijas. Modestas – išskirtinis žmogus, ir tiek.
– Buitis neišvengiamai įtraukia net ir įsimylėjusius žmones. Kuris iš jūsų šeimininkauja dažniau?
– Namų ūkis mums dar netapo rutina. Kol kas mėgaujamės vienas kitu ir buities nesureikšminame.
– Kaip jus veikia intensyvus gyvenimo ritmas: koncertai, repeticijos, kelionės tarp Lietuvos ir Vokietijos?
– Vargina, bet ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai.
Noriu kuo daugiau laiko praleisti namuose, kurie yra Vilniuje ir niekur kitur.
Esene esu registruota, turiu išsinuomojusi nedidelį butą. Nelabai gerame rajone. Bet tame bute praleidžiu nedaug laiko – kiek būtina ir nė dienos ilgiau.
Vokietija man netapo artima ir tikriausiai niekada netaps.
Jau dvejus metus dirbu toje šalyje. Tikėjausi, kad pritapsiu, bet ledai nepajudėjo.
Būdama Vokietijoje supratau vieną svarbų dalyką – namai nėra patalpa, susidedanti iš kvadratinių metrų. Namai – vieta, kurioje būni su brangiais žmonėmis.
O Esene aš bendrauju tik su keliais vietos lietuviais.
– Anksčiau, kalbinama apie gyvenimą ir darbą Vokietijoje, esate užsiminusi, jog iš ilgesio vos ne kasdien skambinate į Lietuvą artimiesiems ir po kelias valandas kalbatės telefonu, po to gaunate milžiniškas sąskaitas. Kartais net pasvajodavote, kad jei turėtumėte lėktuvą, kartu su brangiais žmonėmis skraidytumėte po pasaulį.
– Taip. Esu labai prisirišusi prie artimų žmonių, gimtųjų vietų. Gal net per daug. Kartais norėčiau į viską reaguoti šalčiau, racionaliau. Bet jausmai ir emocijos vis dėlto visuomet paima viršų.
Mano gyvenimo pradžia Vokietijoje buvo siaubinga. Verkiau ne vieną dieną. Sunkiai išgyvenau atsiskyrimą nuo namų.
Dabar kiek lengviau. Neseniai net pratęsiau su Eseno operos teatru kontraktą dar dvejiems metams.
Pamaniau, kad būtų egoistiška ir neprotinga iš ten pabėgti. Tai yra aukšto lygio teatras, kuriame statomi puikūs spektakliai, yra nuostabus orkestras. Jau kelerius metus iš eilės jis išrenkamas geriausiu operos teatru visose vokiškai kalbančiose šalyse.
Eseno operos teatre gerai ir todėl, kad čia atlikėjai, ypač iš užsienio atvykę jauni solistai, neapkraunami darbais. Vadovybė savo darbuotojus brangina, skirdami naują vaidmenį, visada tariasi.
Taip pat išleidžia gastroliuoti į užsienį, teatras džiaugiasi, kad jo dainininkai paklausūs. Eseno operos teatre mane myli, vertina. Tad noriu ten dar šiek tiek padirbėti, išmokti daugiau vaidmenų, užmegzti naudingų kontaktų.
– Ar dažnai grįžtate į Vilnių?
– Kartais vos ne kas savaitę. Priklauso nuo to, kiek esu užsiėmusi. Jei repetuoju naują vaidmenį, privalau Esene būti daugiau kaip mėnesį, tačiau net ir tuomet pavyksta savaitgaliui grįžti į Lietuvą. Negalėčiau Esene būti ilgiau nei mėnesį – užtrokščiau.
– Tačiau pastaruoju metu jūsų kasdienybę Vokietijoje skaidrino Modestas, du mėnesius dirbęs su Kelno operos teatro simfoniniu orkestru.
– Taip, patyrėme gražių akimirkų. Nemažai laiko praleidome kartu Kelne, kur Modestas yra apsistojęs – repetuoja su teatro orkestru Wolfgango Amadeaus Mozarto operą „Užburtoji fleita”.
Nuo Eseno iki Kelno – 74 kilometrai. Tai – menkas atstumas. Nors neseniai tą atstumą per pūgą įveikiau beveik per devynias valandas.
Kadangi šiuo metu esu mažiau užsiėmusi, dažniau aš Kelne Modestą lankydavau. Ten radome jaukų itališką restoranėlį.
Smagu, kad kol kas mūsų darbo grafikai sutampa. Galime kartu keliauti, leisti laisvalaikį. Kelis kartus drauge skridome į Vilnių.
Kartu valgėme Kūčių vakarienę. Teko paragauti 24 patiekalų. Iš pradžių vakarieniavome su mano tėvais, po to ėjome pas Modesto mamą.
Plačiau apie tai žurnale „Stilius”.