Skyrybos su žmona, įsiplieskusi meilė moteriai iš Lietuvos, o labiausiai – grįžęs noras kurti ir dainuoti padėjo apsispręsti baigti patogų, bet ne itin kūrybingą gyvenimą Albukerkio mieste Naujosios Meksikos valstijoje.
Tik ar bus vietos Lietuvos scenoje daug metų negirdėtam dainininkui?
„Rizikuosiu. Manau, iš bado nemirsiu. Plytelių klojimas ir sienų dažymas neišaugina sparnų, kurie mane pakylėtų.
Tikiu, kad Lietuvoje manęs laukia įdomus gyvenimas. Stengsiuosi padaryti viską, kad žmonės eitų į mano koncertus”, – sakė buvęs kaunietis.
Prieš pat Naujuosius jis nutirpo iš jaudulio, kai uždainavo į mikrofoną Denverio lietuvių bendruomenei.
Salėje susirinkę tik pusšimtis klausytojų nė iš tolo nesukurdavo didžiulių koncertų dvasios – prieš keletą dešimtmečių A.Vilčinskas ir grupė „Medus” dainuodavo minioms Vingio parke, Kauno sporto halėje ir Vilniaus sporto rūmuose.
Bet tai buvo taip seniai. Lietuvių širdis šlageriais virpinęs dainininkas 1995-aisiais išvyko į JAV ir ilgą laiką net nelietė gitaros. Dabar – viskas iš naujo.
„Nenorėjau turėti nieko bendra su muzika. Maniau, kad tam esu per senas. Man buvo 37-eri. Atrodė, kad nebeturiu, ką pasakyti, – pasakojo A.Vilčinskas, ilgus metus JAV keliais vairavęs vilkiką. – Bet prieš 5–6 metus vėl pradėjau kurti, rašyti ir pastebėjau, kad man tai labai įdomu.
Pamatęs ką nors koncertuojantį, po renginio vyniojantį laidus, pajusdavau, kaip to pasiilgau.”
Būdavo, vėlus vakaras, aplinkui tamsa, o iš A.Vilčinsko vilkiko, stovinčio pakelės aikštelėje, sklinda muzika.
Vairuotojas kabinoje turėjo aparatūrą, kuria buvo galima įrašyti dainas.
„Akustika ten puiki, aido nėra, aplink tylu. Pirmąsias dainas įrašiau kabinoje”, – pasakojo A.Vilčinskas.
Dainas jis kūrė ir po to, kai prieš trejus metus metė vairuotojo darbą ir ėmėsi statybų.
„Supratau, kad tolimieji reisai yra geriausias skyrybų receptas. Todėl mečiau tą darbą dėl šeimos.
Bet juokingiausia, kad su žmona išsiskyriau vėliau. Manęs per daug buvo namie”, – kreivai šyptelėjo A.Vilčinskas.
Arvydas susiruošė vykti į JAV su savo dabar jau buvusia žmona Jūrate ir sūnumis, nes šeima bėgo nuo neramaus gyvenimo Kaune.
Tuo metu Vilčinskai buvo sukūrę vaikų gimtadienių klubą „Krokodilo dantys”, bet tai nepatiko vietos banditams, kurie reikalaudavo duoklės.
Lietuvoje dirbti ne dainininko darbą A.Vilčinskas sakė negalėjęs, nes jį pažinojo daug žmonių.
Todėl šeima nutarė keltis į Floridą. Ten praleido dešimt metų. Vėliau jie išvyko į Kaliforniją, galų gale persikėlė į Naująją Meksiką.
„Reikėjo arti dieną naktį, kad galėčiau išlaikyti šeimą. Kaip ir daugybė lietuvių, ligoninėje naktimis šlifuodavau ir lakuodavau grindis.
Dienomis gamindavau baldus, be to, išvežiodavau ir laikraščius. Vėliau pradėjau vairuoti vilkiką. Tada įsigijau nuosavą. Reikėjo mokėti didžiules sumas už paskolą. Laiko parvažiuoti į Lietuvą nebuvo”, – pasakojo A.Vilčinskas.
Vyras pabrėžė, jog dėl nieko nesigaili, tačiau, kalbėdamas apie metus, praleistus JAV, vis priduria, kad gyveno ne savo gyvenimą, kad viskam vadovavo žmona.
Tačiau A.Vilčinskas nenori viešinti detalių: „Tegul sau laiminga gyvena. Skyrybos nėra labai skausmingos, kai suvoki, kad gyveni kieno nors įpirštą gyvenimą, kuris tau nepriimtinas, o pats nesi svarbus.”
Skaudi tema A.Vilčinskui yra tik prarastas ryšys su sūnumi Andriumi.
Tėvas net nežino, kur jis gyvena, nes po skyrybų santykiai su Jūrate ir sūnumi visiškai nutrūko.
„Šeima nuo manęs slepiasi. Neturiu jų adreso, – prisipažino A.Vilčinskas. – Žinoma, jei sūnus norėtų bendrauti, aš jį priimčiau išskėstomis rankomis. Bet kelio pas žmoną nebėra. Ten – praraja.”
Plikagalvis su gitara rankose nusišypso, kad vienas geras dalykas siaučiant jausmams ir išgyvenimams yra jausmingų eilių atsiradimas.
„Geriausias dainas esu parašęs tada, kai sielai nebuvo gera”, – prisipažino A.Vilčinskas.
Plačiau apie tai žurnale „Stilius”.