Vis dėlto pas mus žodis „inteligentas” nuo sovietinių laikų turi sunkiai nusakomą, tačiau šiek tiek neigiamą prieskonį.
O aš prie inteligencijos priskiriu seksualumą, gudrumą, eleganciją, patrauklumą, kultūringumą, išmintį, išsilavinimą ir, žinoma, laikyseną.
Išvydęs moterį pirmiausia pamatau jos laikyseną. Ji – didžiausia išdavikė, nepriklausanti nuo amžiaus, atskleidžianti visą moters patirtį, siekius ir baimę.
Jei moteris sulinkusi, matyti net maža kuprelė, nuleidusi galvą, vadinasi, ji prislėgta vargų naštos. Jei eina tarsi būtų sukaustytas kaklas ir pečiai, ji pernelyg įsitempusi. Net aukštai iškelta galva ne visada rodo, kad moteris patenkinta gyvenimu. Juk dar turi laisvai judėti ir liemuo, ir klubai.
* * *
Man patinka atsipalaidavusios, pasitempusios, bet neįsitempusios moterys, einančios lyg su aureole ant galvos. Tokia moteris iš tolo spinduliuoja grožį ir erotiškumą.
Dar nė vienas vyras neįminė moteriškumo paslapties. Ir niekada neįmins. Tačiau moteris neturėtų pamiršti, kad tą paslaptį ji turi išlaikyti ir puoselėti. Kuo moteris paslaptingesnė, tuo labiau traukia vyrus.
Manau, kad sunku sužavėti kitus, jei moteris pati save menkina. Net užklupta didžiausių gyvenimo sunkumų ji negali savęs pamiršti ar nurašyti.
Moterys, kurios, nepaisydamos vargų ir bėdų, sugeba nepasiduoti ir eiti pirmyn, vertos didžiausios pagarbos.
* * *
Moteris turi būti daugiau nei funkcijų atlikėja. Puiku, jei ji yra gera motina, duktė, sesuo, žmona, virėja, skalbėja ar namų tvarkytoja. Tačiau visa tai neturi užgožti moteriškumo ir asmenybės.
Moteris privalo daryti tai, ko trokšta širdis, šaukiasi siela. Tokia moteris bus patenkinta savimi ir laiminga. Nuo tokios sklis žavesys, gera nuotaika ir spindesys.
Dar labai svarbu, kad moteris netaptų dabartinės grožio industrijos smagračio auka. Dabar daug moterų tiek investuoja į savo išorinį grožį, kad apie vidų visiškai pamiršta. O juk tai – esmė.
* * *
Iš ko galima suprasti, kad vyras ir moteris skirti vienas kitam? Žurnaluose bandoma susisteminti įvairiausius atpažinimo ženklus ir net rasti visiems tinkamus receptus. Aš tokiais receptais netikiu. Dviejų žmonių susitikimas yra unikalus reiškinys. Čia jau kalba pojūčiai, prisideda ir likimas.
Tačiau kad ir kokia būtų laimė surasti savo žmogų, nereikia įsikalti į galvą, kad ši laimė – amžina.
Niekas nėra apsaugotas nuo likimo smūgių – gali nutikti visaip, ir tai reikia priimti kaip duotybę.
Būtina vienam kitą saugoti, gerbti ir mylėti.Kai reikia, patylėti, bet amžinos vergijos neturi būti. Kaip ir besąlygiško dviejų žmonių susiliejimo. Tada vienas arba iškart abu žmonės pranyksta kaip asmenybės.
Neneigiu, kad meilė pakylėja. Tačiau manau, kūrybai tai tik trukdo. Įsimylėjęs žmogus negali kurti, nes visą laiką jaučiasi tarsi būtų kamuojamas pagirių ir yra alkanas mylimo žmogaus.
Kūrybai padeda išgyvenimai. Išsiskyrimo kartėlis – nuolatinis kūrėjo įkvėpėjas.