Kaip ir jų dienoraščiai. Juk patys įdomiausi skaitiniai, pavyzdžiui, – Vincento van Gogho, Antono Čechovo dienoraščiai.
Kažką panašaus į dienoraštį rašau kelionių metu. Bet jame atsiranda tik faktai, vietovių pavadinimai. Juk po penkerių metų neatsimeni visų šventyklų, kuriose lankeisi, arba kur eksponuojami kurio nors tapytojo paveikslai.
Iš viso emociją, nuotaiką atgaminu pagal faktus. Mano gyvenime tiek daug įvykių ir darbų, kad sunku prisiminti, kas buvo prieš daug metų. Žinau: jei noriu ką nors atgaminti iš studijų laikų Maskvoje, reikia klausti mano artimiausios draugės Audros. Ji primins keletą faktų, o su jais man viskas grįžta su ryškiausiomis detalėmis.
* * *
Kita vertus, net neturėčiau laiko rašyti dienoraštį. Tam, kad viską suspėčiau, atsakyčiau į elektroninius laiškus, keliuosi apie 5 valandą ryto.
Tad laiko pabūti ramiai visiškai neturiu. Bent jau Lietuvoje. Nes čia aš dirbu. Tam, kad būčiau čia ir dirbčiau, turiu paaukoti asmeninį gyvenimą, buvimą namuose su žmogumi, kurį labai myliu.
Todėl nuo pirmos sekundės, kai lėktuvas nusileidžia Vilniaus oro uoste, viskas turi būti skirta tūkstančiu procentų vien tik darbui. Kitaip negalėčiau atleisti sau, kad sėdžiu čia, Lietuvoje, o ne savo namuose Londone su vyru.
Turiu viską padaryti kaip galima operatyviau, kad užsidirbčiau galimybę gyventi savo asmeninį gyvenimą.
Juk ne tik kuriu spektaklius – turiu ir pinigų jiems surinkti, kurti reklaminių kampanijų strategiją, padėti pastatymo darbuose.
Su mumis dirba nepaprastai daug žmonių. Privalau įkvėpti visus – nuo solistų aktorių iki visų, kurie taip dosniai prisideda prie visų mūsų darbų be jokio atlygio. Todėl net pavalgyti stengiuosi dalykinio susitikimo metu.
Kiti negali, o aš galiu. Man patinka valgyti gražiai, skaniai, bet tą gali daryti atsipalaidavęs. Namuose. O kai darbas veja darbą, maistas man – kaip degalai automobiliui. Stabtelėjai, įsipylei ir toliau varai.
* * *
Laiko stoka – viena iš priežasčių, kodėl nedalyvauju intrigose. Kai užsiimi pašaliniais dalykais, nebesuvoki esmės, pamiršti, nuo ko pradėjai ir kodėl tai darai.
Užvaldo emocijos ir nereikšmingi dalykai pasidaro svarbūs.
Aš sau to neleidžiu. Niekam netrukdau, tyliai dirbu savo darbą ir stengiuosi jį atlikti kuo puikiausiai. Taip, aplink mane daug intrigų, pavydo, noro sugriauti viską, ką pasiekėme, bet stengiuosi to nematyti. Juk yra tiek daug grožio, gėrio, šilumos, nuostabių žmonių – šviesos mano darbe ir kūryboje yra milijoną kartų daugiau.
Žmonės kartais įveliami į intrigas? Negali būti. Intrigai reikia dialogo. Jei tave provokuoja, turi atsakyti. Jei neatsakai – intrigos nėra.
Džiaugiuosi, kad to visiškai nėra mano suburtoje „bohemiečių” komandoje.
Fantastika, kad mudu su Gintaru Rinkevičiumi ir Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru turime galimybę sukurti jiems namus Vilniuje, Kongresų rūmuose. Ne fizinius – dvasios namus.
Tai vieta, kur gali būti su draugais ir jaustis saugiai, daryti drąsiausius kūrybinius sprendimus. Čia auga, tobulėja rimta ir stipri karta. Greičiausiai mums pavyko tokius namus sukurti, nes „bohemiečiai” visada sugrįžta.
Tikiu, kad jie kaskart grįš, nesvarbu, kokių aukštumų pasiekę, o ne po 20 metų vienam koncertui.
Jie šiltai priima naujokus – ne konkuruoja, o rūpinasi jais ir nori, kad jiems pasisektų.
Kai visi taip nusistatę, kai viskas tikra, ir žiūrovas tą jaučia. Man negraudu po mūsų spektaklių ar koncertų, kai dainininkai vėl išsilaksto po pasaulį. Būtų graudu, jei jų niekas niekur nekviestų.
* * *
Po spektaklio ar koncerto surengiame vakarienę scenoje – paprastą, jaukią ir sočią. Niekada nesakome vienas kitam „viso gero”, tariame – „iki kito karto”.
Man pačiai „bohemiečių” komanda – tai šeima ir namai. Su visais – ir su tais, kurie dainuoja, ir su tais, kurie dirba užkulisiuose, jaučiuosi saugiai, jaukiai, prie jų galiu ir mylėti, ir rėkti.
Jie tikrai prisimins visus faktus ir emocijas, tai išliks ilgam juose ir jų darbuose. Man svarbiausia – kurti čia ir dabar. O dienoraščiai? Negi taip svarbu išlikti amžinam?
Parengė Daiva Kaikarytė, Linos Fisheye nuotr.