Aktorė ir fotomenininkas lyg kokie bajorai gyvena name storomis sienomis, ąžuolinėmis durimis, apstatytame senoviniais baldais.
„Mes gyvename keistai, tik mums abiem suprantamai. Tačiau esame dvi to paties medalio pusės”, – susitikimo pradžioje A.Tamulytė abejojo, ar verta pasakoti apie asmeninį gyvenimą.
Tačiau po akimirkos jau plačiai šypsojosi, žvelgė didelėmis akimis. Paraikiusi pyrago, pakvietė į erdvią svetainę.
„Raimundas – savo studijoje, netrukus ateis. Tuomet paprašysiu, kad išvirtų kavos. Jam tai geriau pavyksta”, – kalbėjo žinoma aktorė, sukūrusi daug įsimintinų vaidmenų ir pelniusi ne vieną apdovanojimą.
Žiemos popietę dienos – kaip nebuvę. Sutemų gaubiamoje, erdvioje, šokių salę primenančioje svetainėje ramu tarsi bažnyčioje prieš mišias.
Tamsos šešėliuose skendinti Aurelija susirangė žaliu brokatu aptrauktame krėsle ir ėmė glostyti du savo ištikimus draugus – kažkada buvusius benamius šunis Tipą ir Šansą. Netrukus nešinas kavinuku atėjo ir Raimundas.
Sutuoktiniai man priminė praėjusio amžiaus herojus, aprašomus prarastosios kartos autorių knygose. Taip jiems ir pasakiau.
R.Švilpa – lyg koks praeities reliktas. Jis iki šiol dirba su juostiniu fotoaparatu ir vertina tik ne-spalvotas fotografijas. Jam patinka įamžinti ne formą, o pojūtį, nuotaiką, vidinį žmogaus pasaulį.
A.Tamulytė – vintažinio stiliaus gerbėja. Ji stovi šalia kambaryje sukrautų pudruotų povo plunksnų, lapių kailių ir gipiūru puoštų senovinių suknelių ir atrodo lyg būtų aktorės Gretos Garbo amžininkė.
Aurelija natūraliausia būna scenoje ir prieš fotoobjektyvą. Fotografuojama ji nebijo apsinuoginti, verkti, įsisprausti į korsetą ar apsikabinti girtuoklį.
Pati sau aktorė gražiausia, kai žvelgia iš savo vyro fotografijų. „Kiti fotografai nejaučia modelio sielos virpesių, mato tik pozą. Ar nesidroviu nusirengti prieš fotoobjektyvą? Viskas turi būti motyvuota. Fotografijoje turi matytis mano vidinis pasaulis. Jeigu fotografas iš mano kūno sugeba į paviršių ištraukti sielą, tikrai nebijau būti nuoga, man tai gražu. Nuogas modelis dėl nuogumo – neįdomu. Gražiausia moters fotografija yra ta, kurioje akys viską užgožia. Tokia erotika – tobuliausia”, – kalbėjo aktorė.
Prieš kelerius metus įsirengtuose retro stiliaus namuose Vilniuje menininkų pora puikiai jaučiasi.
Jų laisvamaniška filosofija kai kam gali atrodyti neįprasta. Jų meilės istorijos nepavadinsi lyriškai romantiška. Jų tarpusavio bendravimas kartais primena bulių kautynes. Ir jie nė karto nešventė savo pažinties ar vestuvių metinių.
Bet juodu kartu – jau vienuolika metų.
Anksčiau A.Tamulytė buvo ištekėjusi už verslininko Ramūno Autuko, su kuriuo drauge pragyveno dešimt metų. R.Švilpa taip pat buvo sukūręs šeimą ir iš pirmosios santuokos turi dukterį.
* * *
– Nesureikšminate asmeninių datų. Negi kartais nekyla noro romantiškai atšvęsti kokią nors sukaktį?
Aurelija: Nešvenčiame jokių švenčių, neturime šeimos ritualų. Vestuvių metinių proga net šampano taurės nepakėlėme. Pamiršome. Raimundai, kiek metų mudu susituokę? Trejus?
– Bet prisimenate, kaip susipažinote?
Aurelija: Tai buvo atsitiktinė pažintis. Man skubiai reikėjo kelių kokybiškų nuotraukų. Draugė pasakė, kad niekas jų nepadarys taip greitai, kaip vienas fotografas iš Klaipėdos. Taip susipažinau su Raimundu.
Vietoj kelių nuotraukų gavau visą krūvą. Jis jas padarė per naktį. Kai pamačiau save jo akimis, labai sau patikau. Prieš tai mane daug kas fotografavo. Tokios savęs, kokią mane matė kiti, tiesiog nekenčiau. O Raimundas pajuto mano sielos virpesius. Taip mus suvedė fotografijos. Pirmiausia įsimylėjau nuotraukas, tik vėliau – jų autorių.
Užmegzdama santykius esu pasyvi, niekada pati nesiimu iniciatyvos. Turi praeiti nemažai laiko, kol suvokiu, jog kam nors rimtai įkritau į širdį.
Raimundas buvo labai aktyvus ir dėmesingas. Santykių pradžioje. Vėliau bendravimas kito.
– Ar greitai judu apsigyvenote po vienu stogu?
Aurelija: Kelerius metus bendravome per atstumą: jis – Klaipėdoje, aš – Vilniuje. Bet tai netrukdė rengti fotosesijų.
Raimundas: Taip, viliojimo ginklas buvo fotografija. Ir jis puikiai veikė.
– O kai prisiviliojote, gal vien fotografijų nebeužteko?
Raimundas: Patikėkite, Aurelijai labai ilgai užteko vien fotografijų.
Aurelija: Važinėjo jis pas mane ilgai. Po ketverių metų sumanė viską parduoti uostamiestyje ir persikelti į Vilnių. Nuo tada mes gyvename kartu.
– Ar nebijojote pradėti bendro gyvenimo?
Aurelija: Elgėmės spontaniškai, daug negalvodami, kas iš to išeis.
– Tad dabar pasakykite: ar geriau su mylimuoju tik kartais susitikti romantiškoje aplinkoje, ar su juo gyventi po vienu stogu, dalintis buitimi?
Aurelija: Be abejo, geriau tik susitikinėti. Kai pradedi gyventi kartu, visa romantika baigiasi.
– Tada kodėl tuokėtės, juk galėjote ir toliau gyventi, kaip buvote įpratę?
Raimundas: Iš neturėjimo ką veikti nutarėme pasidaryti šventę.
Aurelija: Taip, norėjome kokios nors šventės. Tuokėmės pavasarį, per Raimundo gimtadienį.
Raimundas: Jei atvirai, vedybas surengėme spontaniškai. Į bažnyčią nėjome, tik civilinę santuoką įregistravome. Vakare pasikvietėme draugų ir surengėme filosofinį diskusijų vakarėlį.
– Ar bent vestuvinius žiedus turite?
Aurelija: Kažkur tikrai yra. Santuokų rūmuose apsikeitėme žiedais.
Raimundas: Tačiau niekas nežino, kur tie žiedai yra.
Aurelija: Jei dabar reikėtų juos parodyti, kiltų panika, tektų išversti visus namus. Mes žiedus nusiėmėme vos ne tą pačią dieną po santuokos įregistravimo.
Raimundas: Kokių nors išskirtinių žiedų neturėjome, priešingu atveju gal būtume nešioję (juokiasi).
Aurelija: Aš ir pavardės nekeičiau.
Raimundas: Na, mano pavardė nėra tokia graži, kad drįsčiau ją siūlyti mylimai moteriai.
Aurelija: Aš Raimundui savo pavardės irgi nesusipratau pasiūlyti. Tad viskas taip ir liko. Jei rimtai, pavardė – tai kilmės šaknys, tavo tapatybė. Todėl man niekada nebuvo kilę noro keisti pavardę.
– Kaip Raimundas jums pasipiršo?
Plačiau apie tai žurnale „Stilius”. Nuo antradienio – prekyboje.