Mažai kas žino, kad talentinga atlikėja iš Visagino superfinale dainavo sirgdama plaučių uždegimu.
Likus kelioms dienoms iki tiesioginės transliacijos, ji peršalo ir susirgo.
„Jau manėme, kad nevyksime į talentų šou, ir bandėme Lidiją atkalbėti. Tačiau ji pareiškė, kad bet kokia kaina važiuos į televiziją“, – pasakojo aklos dainininkės teta, Visagine pedagoge dirbanti Irina Ziuziova.
Gal liga pakišo koją, kad Lidija netapo talentų šou nugalėtoja. Tačiau išgirdusi, kad užėmė trečiąją vietą, mergina plačiai šypsojosi ir džiugiai priiminėjo sveikinimus.
Vis dėlto vėliau, nurimus šurmuliui, Lidija paklausė savo močiutės: „O kodėl aš ne pirma? Negi taip blogai dainavau?”
Lidija neįsižeidė ir dėl to, kad konkurso rengėjai jai įteikė keistą prizą – fotoaparatą.
Akla mergina labai mėgsta fotografuotis, ji intuityviai jaučia, į kurią pusę pasisukti ir nusišypsoti, kad fotografas užfiksuotų gražiausius kadrus.
Devyniolikametė ne kartą yra pakliuvusi į kuriozinę situaciją, kai jai įteikiama netinkama dovana.
Pavyzdžiui, vieno renginio metu Lidija gavo piešimo priemonių rinkinį, o kita nevaikštanti dalyvė turėjo džiaugtis šokių bateliais. Bet ir tada neregei buvo svarbiau ne dovana, o rodomas dėmesys.
„Ne dovanos svarbiausia, o žmonių dėmesys ir palaikymas”, – sakė mergina, kuri niekada negalės nieko nufotografuoti ir juo labiau įvertinti savo darytų nuotraukų.
„Dovanos vertė jai nesvarbi. Būtų gavusi barškutį – irgi džiaugtųsi. Lidai palaimą teikia aplinkinių dėmesys. Ji nori būti svarbi, pastebėta ir reikalinga”, – tikino Lidijos teta.
„Koncertuoti galėčiau kasdien ir nepavargčiau”, – sakė mergina, kurią aštuonerius metus dainavimo paslapčių moko ne vieną garsų vokalistą išugdžiusi vokalo dėstytoja Vita Pimpienė.
Lidija buvo mokoma pagal specialią metodiką: liečiant jos veidą, diafragmą. Šiuo metu visaginietės repertuarą sudaro daugiau kaip 200 kūrinių. Lidija dainuoja lietuviškai, rusiškai, lenkiškai, itališkai, vokiškai, angliškai.
Akis po tamsiais saulės akiniais slepianti atlikėja nekaltina likimo dėl savo negalios.
Lidija dienos šviesą matė porą pirmų savo gyvenimo mėnesių. Po to akis apgaubė tamsa.
Mergytė gimė neišnešiota. Kovodami dėl mažylės gyvybės gydytojai suprato, kad net jeigu ji ir gyvens, neišvengs rimtų sveikatos sutrikimų.
Po kelerių metų Lidijos tėvai susilaukė antros sveikos dukters. Gal dėl to, kad buvo sutrikusi, o gal iš nusivylimo motina bėgant laikui atsiribojo nuo neregės dukters.
Septynerių metų Lidija atsidūrė sostinėje, aklųjų ir silpnaregių internate. Mergaitė ne tik nematė – iki dešimties metų ji ir nekalbėjo.
Tik visai neseniai Lidija tetai ir močiutei papasakojo, ką išgyveno tarp svetimų sienų. Internatas jai priminė siaubą ir kalėjimo režimą.
„Kai savaitgaliais atvažiuodavau į internatą aplankyti Lidos, ilgai vaikščiodavau koridoriais, ieškodama bent vieno darbuotojo, kad šis atrakintų mergaitės kambarį. Ištisas dienas ji praleisdavo viena užrakinta, niekas net nenuvesdavo į tualetą. Lidą rasdavau sutrikusią, išsigandusią. Sėdėdavo susigūžusi kampe. Ji neverkdavo, nekalbėdavo.
Kartą ją aptikau viename kambaryje su sutrikusios psichikos vaikais, kurie nuolat rėkė. Lida buvo užsidengusi galvą ir ausis rankomis.
Internato darbuotojai man skųsdavosi, kad mergaitė neturi jokių gabumų, nesileidžia į kalbas, pasidarė agresyvi, mušasi. O kaip kitaip maža, užguita neregė galėjo kovoti su beširdžiais suaugusiais žmonėmis?” – pasakojo teta Irina.
Plačiau apie tai žurnale „Stilius“.