Monika Čereškaitė, bendrovės „Taurakalnis” bendrasavininkė:
„Nesu išpardavimų maniakė. Daiktus perku tuomet, kai reikia. Nors malonu, jei gali ką nors įsigyti pigiau. Anksčiau praeidama pro „Hugo Boss” parduotuvę vis pasigrožėdavau rankine jos vitrinoje. Galėjau ją nusipirkti, bet nenorėjau išleisti tokios didelės sumos.
Ir ką – vieną dieną pamačiau ją daugiau nei perpus pigesnę! Tuomet ramia sąžine nusipirkau.
Tokios progos man patinka, o štai specialiai eiti į parduotuves nuolaidų metu nenoriu, nes greitai pavargstu.
Prieš keletą metų draugė buvo išsiviliojusi apsipirkti į užsienį. Vykome į Šveicariją. Netoli Italijos sienos buvo puikių išparduotuvių, dar ir nuolaidų metą paskelbusių.
Smagiai prisimenu tą kelių dienų kelionę. Bet greičiau ne dėl pirkinių, o dėl puikios kompanijos ir geros nuotaikos. Norint ką nors vertingo nusipirkti, reikia dirbti – apeiti daug parduotuvių, apžiūrėti prekes. Vis dėlto šį tą ir aš sumedžiojau.
Iki šiol džiaugiuosi baltu mados namų „Dior” paltu, puikiais džinsais, kuriuos mūvėdama visada sulaukiu komplimentų.”
Jolanta Sadauskienė, modelių agentūros „Modilina” savininkė:
„Dešimt dienų praleidau Pietų Prancūzijoje, aš nuvykau ir į San Remą. Dažnai ten apsiperku – Italijoje drabužiai pigesni nei Prancūzijoje. O žiemos švenčių proga parduotuvės siūlo puikiausių nuolaidų. Išpardavimai yra puiki galimybė nusipirkti kokybiškų drabužių už gerą kainą.
Pirkimo misijos niekada nerengiu specialiai. Ją derinu su kita veikla. Štai Prancūzijos kaimelyje Sen Žanė, kuriame turiu namus ir dažnai ilsiuosi, sutikau Kalėdas ir Naujuosius metus. Tačiau kartu sukoriau keliasdešimt kilometrų į Italiją ir nusiaubiau parduotuves.
Prisipirkau „Prada” batų, megztinių, paltų, suknelių... Neturiu jokios pirkimo logikos, vadinu save mados auka – pamatau ir noriu! Nekenčiu drabužių derinimo, todėl niekuomet negalvoju, ar tas megztinis, suknelė tiks prie turimo garderobo.
Anksčiau dažnai verslo reikalais skraidydavau į Niujorką. Ten mane apimdavo tikra pirkimo karštinė. Amerikiečiai išprotėję dėl nuolaidų. Ir aš pasiduodavau tai nuotaikai. Pareidavau į viešbutį, numesdavau pirkinių maišelius ir vėl traukdavau į parduotuves.
Dabar siautėju kukliau. Gal subrendau? Tačiau dar nebuvo taip, kad praleisčiau nuolaidų sezoną. Pamatau ir perku, nes žinau, kad vėliau gailėsiuosi to drabužio neįsigijusi.”
Ilma Žilienė, verslo konsultacijų bendrovės „In Subsidium” vadovė:
„Anksčiau drabužių pirkdavau per išpardavimus. Tačiau jie taip ir likdavo kabėti spintoje – nei juos prisimindavau, nei vilkėdavau. Kartą nusipirkau didoką palaidinę, bet su gera nuolaida. Pamaniau, persiūsiu ir vilkėsiu. Bet neturėjau laiko ir noro su ja terliotis. Kažkam atidaviau, ir tiek.
Pasidavusi nuolaidų karštinei, suvokiau viena – pirkdavau ne daiktą, o nuolaidą.
Gal septynerius metus sau ir šeimai drabužius perku užsienyje, dažniausiai Italijoje. Specialiai parduotuvių šturmo nerengiu – apsiperku verslo kelionių metu.
Drabužėliai vaikams Lietuvoje labai brangūs. Italijoje nuperku savo dviems dukroms viską – nuo kelnaičių, kojinių iki batų. Ir kitiems patariu pirkti tik užsienyje – tikrai apsimoka.
Mano pačios silpnybė – rankinės ir batai. Kadangi itin patinka itališki „Borbonese” gaminiai, stebiu, kada bus jų išpardavimas. Tačiau jie būna tik kartą per metus ir prekėms taikoma tik 10 procentų nuolaida.
Nesu ta, kuri perka viską, nes gali sau tai leisti. Perku tiek, kiek reikia, kad dalykiškai ir tvarkingai atrodyčiau darbe ir verslo susitikimuose. Mano rūbai – darbo ir laisvalaikio. Tad argi daug reikia?”