Ponia Vaitiekūnienė tuo metu už kelių šimtų kilometrų, Vilniuje, anūkams skaitė pasaką. Tačiau atstumas nėra kliūtis ilgamečiam šeimos gyvenimui. Iškart išgirdau jos tariamus žodžius: „Štai kaip gražiai senukai gyvenimą nugyvenę, bet už rankučių vis dar susikabinę vaikšto.”
H.Vaitiekūnas, jei žmona būtų buvusi šalia, žinoma, būtų atsakęs savaip: „O ar žinai, kiek jiedu karo metais rusų nušovė?”
Niekada negali to žinoti. O jei ir galėtum, žiūrėk, jau senaties terminas įsigaliojęs.
Ir visai čia ne apie nusenusių vokietukų porelę. Taip prasideda atsakymai į vieną sunkiausių per ilgą žurnalistinį stažą „Stiliaus” man pateiktų klausimų – apie moteris vyro gyvenime.
Tokių rašinių autoriai, be jokios abejonės, plasnoja tiesiai į kryžminę ugnį. Jei bandys įtikti žmonai, užsitrauks gerbėjų (-os) nemalonę. Jei kiek detaliau aprašys pikantišką senutėlio susitikimo momentą, grės problemos namuose.
* * *
Prieš trejetą metų. Vasaros kavinė. H.V. ir jaunutė gražutė studentė geria kavą. H.V., žinoma, rūko. Pro šalį einanti ponia pasisveikina. Po valandos ponia vėl prieina ir paklausia, kaip sekasi. H.V. atsako, kad visai neblogai. Dar po valandos ta pati ponia paklausia, ar tiek daug kavos nepakenks H.V. sveikatai. Tada jaunutė ir gražutė studentė papučia lūpytes ir paklausia: „Kas čia tokia?” H.V. paaiškina, kad tai – jo žmona. Ponia Marytė.
Kyla nedidelis sąmyšis. Su trupučiu panikos. Ir tada jau H.V. paklausia tos jaunutės ir gražutės: „Ar čia tikrai kas nors negerai? Ar negalima mums kavos gatvės kavinėje išgerti?”
Vyras, kuris nori apgauti žmoną ar draugę, visada galės tai padaryti ir per pietų pertrauką. Vyras, kuris nori pradžiuginti žmoną ar draugę, nebūtinai tai turi daryti viešai. Beje, džiugina ne dovanos. Džiugina dėmesys. Ypač džiugina geras humoro jausmas. (Šiandien šis jausmas tapo deficitinis, todėl turintieji jį vertinami dvigubai.)
* * *
Apie grožį. Sudėtinga sąvoka. Visada stebėdavausi: tokia ponia ir su tokiu... atlėpausiu. Bet paklauskite jos: jis jai – pats gražiausias.
Mane žavi dailios kojytės. Daug labiau nei krūtinės dydis jaudina proporcijos. Bet paskui viename populiariausių žurnalų perskaitai: tos tave jaudinančios proporcijos, t.y. toks grožio supratimas, būdingas tik... atsilikusioms Afrikos tautelėms.
* * *
Kada prasideda senatvė? Niekada TO neklauskite.
Bet atsakymą žinau.
Netyčia radau jį – vėl gerdamas kavą – su itin garsiu Lietuvos dailininku.
Tylomis gėrėme. Dūmą patraukdami. „Kaip? – paklausė jis. – Su moterimis?” Tyla. O paskui atsakiau: „Nieko...” Tyla. „Tai nieko gero ar nieko blogo?” Tyla. „Nieko blogo.” Tyla. „Bet turbūt tingisi?” Tyla. „Aha.” Tyla... Gal kava buvo bloga?
* * *
1967 metų rugsėjo mėnesį (prieš penkias dienas man buvo sukakę 18-ka) dirbau ekspeditoriumi viename Klaipėdos fabrike.
Su vairuotoju Piotru Vasiljevičiumi važiavome į geležinkelio stotį pasiimti siuntinio. Linksmuolis Piotras pasakojo, kaip po darbo dienos jis su Marina važiuos į Šernų miškelį.
„Ko?” – paklausiau, nes maniau, kad geriau į kiną. „Pasimylėti”, – atsakė keturiasdešimtmetis Piotras Vasiljevičius. Velniškai nustebau: toks senas, o dar į miškelį važiuoja...
* * *
Įdomioji aritmetika. Prieš penketą metų galėjau užsimerkęs durti ir devyniasdešimčia procentų pataikydavau: jei moteriai 32-eji, vadinasi, ji turi vaiką ir yra sėkmingai išsiskyrusi. O viena ponia R. bandė kategoriškai tai paneigti.
Šiandien jai 37-eri. Vyras pabėgo. O tos kitos – šiandien joms taip pat po 37-erius – maždaug kartą per savaitę paskambina ir prašo surasti kokį vyruką. Vis pažadu paieškoti. Bet neprisiruošiu.
* * *
Jei rimčiau. Lietuvės – mielos, gražios, protingos ir supratingos. Jos tikrai gražiausios Europoje. Velniškai seksualios. Ir joms tikrai nesiseka. Nes Lietuvoje vyrai kažkodėl automobiliais puikuojasi labiau nei moterimis.