Tikriausiai ne vienas tai išgirdęs ironiškai šyptelėtų ir pagalvotų: ta priklausomybė nuo pinigų nėra jau taip blogai, kai gali sau leisti viską, ko širdis geidžia.
O ką sau leidžia turtinga moteris?
„Viską, ko noriu. Bet savo norus labai gerai apgalvoju. Sakoma, kad pinigai suteikia laisvę. Bet kai kada žmogus tampa tiek priklausomas nuo vartojimo, kad atsiduria pinigų nelaisvėje lyg kalėjime”, mano Jolanta.
– Ar taip gali būti?
– Taip. Kiek turtingų pasaulio žmonių važiuoja į Indiją, Tibetą ieškoti vidinės laisvės, taip pat – ir laisvės nuo pinigų. Pavyzdžiui, Holivudo žvaigždė Richardas Gere'as. Tad reikia būti atsargiems ir su savo materialiais norais, ir su pinigais.
Neseniai su šeima ilsėjomės prabangiame slidinėjimo kurorte Austrijoje, kur turėjau galimybę iš arti stebėti naujuosius rusus.Tai – žmonės, kurie gali nusipirkti bet ką: daiktus, paslaugas, santykius, moteris...
Atrodytų, koks nuostabus turėtų būti jų gyvenimas, bet kažkodėl tų žmonių veiduose didelio džiaugsmo neįžvelgiau. Mačiau tik depresuotus, piktus neurotikus, kurie savo gyvenimą pavertė „žiurkių lenktynėmis”. Ar reikalinga tokia „laisvė”, kurią suteikia pinigai?
Galbūt galima sakyti, kad Jolantai pasisekė nuo pat gimimo. Šeimoje buvo viena, tad dėmesio, meilės netrūko.
„Tačiau nebuvau lepinama, nes mano tėvai – visais atžvilgiais racionalūs žmonės. Iš jų gavau rimtų pamokų, kaip reikia gyventi ir kaip planuoti savo finansus”, – tikino J.Uspaskich.
Jolantos tėvai – inžinieriai. Jiems teko sunkiai dirbti. Šeima atkuto, kai tėvas išvažiavo dirbti į žemės drebėjimą patyrusį Uzbekistaną. Jo uždarbis ir tapo gyvenimo pagrindu, leidusiu įsigyti būstą bei automobilį.
„Mano mama dirbo visuomeninio maitinimo sistemoje.
Ne paslaptis, kad joje besisukantys žmonės vertėsi lengviau,– neslepia Jolanta.– Namuose netrūkdavo skanumynų, net ir žiemą vaisių.”
– Kas jums buvo prabanga? Juk turbūt vaikystėje žaliųjų žirnelių – vieno sovietinių laikų deficito – nevertinote?
– Tais laikais nežinojome, kas yra prabanga. Bet išties negaliu prisiminti nė vienos situacijos, kurioje būčiau jautusi trūkumą. Gal dėl to, kad mano lūkesčiai buvo nedideli, gal dėl to, jog tėvai viskuo mane aprūpino. Net sunku prisiminti, kas būtų labai pradžiuginę.
Tiesa, prisimenu! Be galo džiaugiausi, kai tėtis iš tuomečio Leningrado dovanų parvežė sportinę įrangą.Tuo metu lankiau povandeninį plaukimą ir gauti kokybišką įrangą buvo labai sunku.Tėvo parvežti plaukmenys buvo labai patogūs, netrindavo kojų ir po treniruotės man jų neskaudėdavo.
– Iš saugių tėvų namų patekote į vyro, kuris jus viskuo aprūpino, glėbį?
– Greičiausiai dar su motinos pienu atsinešiau troškimą būti nepriklausoma. Kaip moteris, kaip žmogus.
Baigusi vidurinę stengiausi būti nepriklausoma nuo tėvų. Studijuodama statybos inžineriją Kauno politechnikos institute (dab. Technologijos universitetas. — Red.) dirbau projektavimo-konstravimo biuruose.
Be to, stengiausi būti pirmūnė ir gauti didžiausią stipendiją.
Paskui nesunkiai pavyko tapti finansiškai nepriklausomai ir nuo vyro. Beje, šiuo atžvilgiu man jis netrukdė, atvirkščiai – tik padėjo.
– Argi nesinorėjo bent kurį laiką negalvoti apie darbą ir patogiai, ramiai pagyventi?
Plačiau apie tai žurnale „Stilius”. Nuo antradienio – prekyboje.