Tačiau O.Balžekienė nelaiko savęs išskirtine asmenybe, nesureikšmina laimėjimų.
Dėl karjeros verslininkė buvo priversta aukotis, nepakankamai laiko skyrė šeimai – sutuoktiniui Kazimierui bei vaikams Vygintui ir Sigitai.
„Tik atrodo, kad pinigai yra didelė laimė. Taip nėra. Turtas ir aukšti postai turi ir kitą pusę. Veiklios ir energingos moterys patinka verslo partneriams, tačiau sutuoktiniams – retai. Mano vyras nešvytėjo iš laimės gyvendamas su didelės įmonės „Audimas” vadove”, – kalbėjo pašnekovė.
Jeigu Ona sugalvotų aprašyti savo gyvenimą, visi įvykiai sunkiai tilptų į vieną knygą. Ona augo Kelmėje, vienuolikos vaikų šeimoje.
Pokalbio metu, lenkdama pirštus, moteris bandė suskaičiuoti, kelintas vaikas ji buvo šeimoje. Penkta. Gimė tuoj po Antrojo pasaulinio karo. Jos motina dirbo siuvėja, tėvas buvo lentpjūvės darbininkas.
„Mums trūko visko – maisto, drabužių, batų. Žiemą visi vienu metu negalėdavome išeiti į lauką. Batų buvo mažiau nei vaikų.
Kol vieni broliai ir seserys krykštaudami mėtydavosi sniego gniūžtėmis ar atsisėdę ant kartono lakštų leisdavosi nuo kalniuko, likę namuose stovėdavo įrėmę nosį į apledėjusius langus ir laukdavo iš kiemo grįžtančios poros batų.
Visi laukėme, kada pradėsime eiti į mokyklą. Žinojome, jog tuomet kiekvienas turėsime batus, nesvarbu, kad jie bus vasariniai sandalai”, – pasakojo moteris.
Nuo mažų dienų patirti sunkumai Oną užgrūdino.
Ji daug metų stovėjo prie bendrovės „Audimas” vairo. Prieš kelerius metus susidomėjusi politika, verslininkė nustojo ėjusi direktoriaus pareigas.
Dabar O.Balžekienė – viena iš trijų didžiausių bendrovės „Audimas” akcininkų, premjero patarėja Kauno regionui, Kauno regiono plėtros tarybos pirmininkė.
* * *
– Kas yra jūsų gyvenimo variklis?
– Pastaruoju metu daug apie tai mąstau. Manau, kad mane į priekį stumia įprotis dirbti. Sakoma, pripratimas – baisiau už prigimimą.
Nuo vaikystės esu įpratusi daug dirbti. Daug kas sako, kad turiu stabdyti arklius, nes žmogaus gyvenimas nėra amžinas. Tačiau įprotis nustelbia proto balsą. Kai visą gyvenimą dirbi, planuoji, kuri visokias idėjas, sunku sustoti. Iki šiol turiu begalę planų ir norų. Gal ir gerai, kad nesustoju.
Tarp keturių sienų tūnantis, buityje užsisukęs žmogus greitai tampa neįdomus nei artimiesiems, nei sau pačiam.
Reikia eiti į priekį tol, kol gali, kol yra jėgų. Pasaulis kasdien keičiasi, ir man įdomu perprasti visas naujoves.
– Ar tai reiškia, kad planų turite kelioms dešimtims metų į priekį?
– Labiausiai bijau, kad tie planai nesibaigtų.
Yra tokia pasaka apie žmogų, kuris visą gyvenimą daug dirbo, planavo, bet vieną dieną sutriko: „Visus planus įgyvendinau. Kaip toliau reikės gyventi?” Neradęs, kuo užsiimti, greitai mirė. Nebeliko tikslo.
– Jūs turite daug interesų – verslas, politika, psichologija, komunikacijos.
– Studijavau Psichologijos akademijoje, prieš penkerius metus baigiau ryšių su visuomene studijas Lietuvos žurnalistikos centre. Noriu geriau pažinti aplinkinius ir save. Man daug kas įdomu.
– Versle daug nuveikėte, turite ne vieną įvertinimą. Už nuopelnus verslui esate apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 1-ojo laipsnio medaliu, 2003 metais tapote Metų vadybininke, po metų – Verslo šlovės galerijos laureate.
– Tie apdovanojimai man primena sunkų ir įdomų laikotarpį, kai sovietinę įmonę reikėjo paversti šiuolaikine.
– Kas svarbiau gyvenime – talentas ar tvirtas charakteris?
– Pasiekti gyvenimo tikslų žmogui trukdo netikęs charakteris. Mažiau kvalifikuotas žmogus, turintis tvirtą charakterį, eis toliau nei talentingas, bet bevalis.
– Esate viena turtingiausių Lietuvos moterų. Ar daug jums reiškia pinigai?
– Nemanau, kad tokia esu. Nežinau, pagal kokius kriterijus sudaromi turtingiausių žmonių sąrašai. Mano sūnus ne kartą juokaudamas sakė: „Mūsų mama dirba daug, bet niekada nepagalvoja, kiek jai bus atseikėta.”
Ne kartą esu dalyvavusi priėmimo į darbą atrankose. Dirbti trokštantys žmonės vos ne iškart imdavo klausinėti apie užmokestį, o ne apie patį darbą.
Mano mama buvo puiki siuvėja. Jaunystėje ji dvejus metus vaikščiojo pas patyrusį meistrą į namus ir uoliai dirbo tik už maistą. Taip ji išmoko amato. Tai leido jai vėliau išleisti vaikus į mokslus.
Manau, kad ir šiais laikais jauniems, pradedantiems dirbti žmonėms reikėtų galvoti ne tik apie pinigus.
Savo vaikams nuo mažens kaliau į galvą, kad darbą reikia rinktis pagal tai, ar yra galimybė augti, tobulėti ir eiti į priekį.
Pinigai svarbu, bet yra svarbesnių dalykų – žinios, patirtis, profesionalumas. Jie sukuria galimybę užsidirbti. Svarbiau yra gera meškerė, o ne į rankas įsprausta didelė žuvis.
Be to, reikia protingai elgtis su finansais. Tie, kurie moka elgtis su pinigais, jų ir turi.
– Kada jautėtės labiau pakylėta: jaunystėje, kai gavote pirmąjį atlyginimą, dirbdama darbininke „Audimo” fabrike, ar vėliau, kai uždirbote pirmąjį milijoną?
– Kai gavau pirmąjį atlyginimą, labiau liūdėjau nei džiaugiausi. Pinigų vos užteko kukliam maistui ir susimokėti už kambario nuomą.
Bet kelis mėnesius nesiskųsdama dirbau. Kartą užkalbino vieno padalinio vadovė ir pasiteiravo, kaip man sekasi, ar aš patenkinta uždarbiu.
Pasakiau, kad net labai taupydama nepragyvenu iš atlyginimo. Sužinojusi, jog uždirbu vos keliolika rublių, pasipiktino ir pažadėjo pasirūpinti, kad gaučiau daugiau.
Kitą mėnesį prie atlyginimo man pridėjo dvidešimt rublių. Tais laikais tai buvo dideli pinigai.
O ar turėjau vienu metu rankose milijoną litų? Milijono savo rankose nesu turėjusi. Galbūt mano turimos akcijos vertos ir daugiau.
Svarbiausia – uždirbti tiek, kad normaliai gyventum. Pinigai suteikia galimybę gyventi geriau, lavintis, turėti pomėgių – nusipirkti knygą, nueiti į kiną, teatrą, restoraną, apsilankyti grožio salone, pasilepinti masažu, išvykti į kelionę.
– Ar seniai nebeskaičiuojate pinigų?
– Visada skaičiuoju, niekada nebuvau švaistūnė.
– Kiek jums buvo metų, kai savo poreikius pradėjote galėti tenkinti nesibaimindama, kad kitą dieną liksite tuščiomis kišenėmis?
– Ne taip ir seniai. Kai vaikai buvo maži, aš jiems siūdavau paltukus iš savo senų paltų, mezgiau kepures, pirštines.
Nors dirbau nemažai – penkerius metus darbininke, dešimtmetį buvau cecho viršininkė, pinigų geresniam drabužiui ar teatrui neužteko.
Tik gerą dešimtmetį nesuku galvos dėl pinigų.
Visada stebiuosi, kad jauni žmonės nori gyventi prabangiai ir sočiai, neįdėdami pastangų. Natūralu, kad jiems ilgai nepavyksta susikrauti išsvajotų turtų. Genialių yra vienetai, kitiems reikia dirbti.
Ne apie greitus pinigus reikia kalbėti, o apie ilgalaikius tikslus, kuriuos pasiekus gyvenimas būtų turtingesnis.
Mane stebina, kai žmonės ima paskolas kelionėms. Aš Palangą pamačiau mokydamasi 11 klasėje, nes pirma reikėjo užsidirbti poilsiui. Mama kepė spurgas, o mes, vaikai, turguje pardavinėdavome.
– Ar prabangos daiktai jūsų gyvenime užima daug vietos?
– Brandžios moters mintys apie materialius dalykus yra truputėlį kitokios nei jauniklės.
Bėgant metams suvoki, kad žmogui reikia labai nedaug daiktų. Tik kad tai suvoktum, kartais reikia nugyventi gyvenimą.
Man labai svarbu turėti patogų būstą ir negendantį automobilį.
Didžiausia prabanga – žinoti, kad tavo vaikai yra padorūs ir protingi. Pinigai – tik priedas, kad galėtum vaikams suteikti išsilavinimą.
Plačiau apie tai žurnale „Stilius”.