Moteris – kiekvieno vyro uostas, kur jis gali grįžti po audrų su nudraskytomis burėmis. Tai banaloka frazė. Bet joje yra nemaža dalis niekšybės. Nes to uosto ieškai tuomet, kai nuvargsti, išsidraskai. Į jį grįžti visas nugeibęs.
Daugybė vyrų, savimi patenkinti ir laimingi, nešdinasi iš to uosto į visas keturias puses ir jį primiršta. Tai – didysis vyrų niekšingumas.
Ką daryti moteriai, kai vyras grįžta nugeibęs? Ji gali jį guosti. Tai nėra teisinga. Taip neturėtų būti, bet kartais taip nutinka.
Ar šiuo metu tokį uostą turiu? Ieškau. O gal turiu. O gal ilgiuosi. Nežinau.
* * *
Nedažnai pametu galvą. Nesu linkęs dažnai įsimylėti. Susižavėti – taip. Pasiilgti – taip. Bet įsimylėti – ne.
Tikra moteris – tai ta, kuri išsiskiria iš kitų. Ji švelni, graži, veikli, jaučianti savo vertę ir, aišku, seksuali. Ji turi žiauriai gerą humoro jausmą.
Man svarbu, kad moteris jaustų, kada ji turi atrodyti pribloškiamai, o kada gali sau leisti tiesiog atrodyti vėjavaikiškai.
Aš privengiu moterų, kurios į parduotuvę nusipirkti pieno traukia apsirengusios taip, tarsi eitų į Vienos pokylį. Tokių moterų aš bijau, nes man toks jų elgesys atrodo kvailas. Tai juk tuštybė.
Žinoma, reikia ir puoštis, bet tam yra savas laikas. Pavyzdžiui, prabangi puota, į kurią einant pasipuošti reikalauja aprangos kodas.
Bet rūpintis savo išvaizda dėl kiekvienos akimirkos yra tuštybė, nes tą laiką galima panaudoti daugybei gerų dalykų, pavyzdžiui, mokslui, savęs tobulinimui.
* * *
Mane žavi graži moteris, kuri žino, kad ji graži, kuri rengiasi nerūpestingai ir, atrodo, neskiria tam daug dėmesio. Tada ji būna dar gražesnė nei pasidabinusi briliantais.
Man žavu, kai moteris tiek pasitiki savimi ir žino stipriuosius savo bruožus, kad jai nereikia slėpti savo trūkumų daugybe bižuterinių blizgučių.
Visuomet atkreipsiu dėmesį į ryškią, gražią moterį. Į tą, kuri man nusišypsos. Man patinka drąsios, avantiūristiškos ir šiek tiek maištingos moterys.
* * *
Turbūt man sunku būtų gyventi su tokiu pat chaotišku žmogumi kaip aš. Pavargčiau. Kitame žmoguje ieškau to, ko neturiu pats, – ramybės.
Tačiau negalėčiau būti su moterimi, kuri yra pernelyg tyli, romi. Būtų nuobodu.
Man patinka turinčios savo nuomonę moterys, su kuriomis gali ginčytis, kurios gali pyktelėti ant tavęs.
Man patinka, kai jos moka kalbėti, reikšti mintis.
Žiauriai gerai, kai jos moka kvailioti ir kai drąsiai skaldo „bajerius”, kai juokiasi pilna burna ir nebijo dėl to atrodyti kvailai. Nebijo, kad dėl to atsiras raukšlių.
* * *
Kaip tarp vyro ir moters užmegzti ryšį? Nežinau. Jeigu žinočiau, gal būčiau vyras, turintis kitokį statusą. Čia pamokslauti man būtų nekorektiška. Bet bandau kažkaip tą ryšį užmegzti.
Turiu labai stipriai veikiantį savęs naikinimo mechanizmą. Kartais dėl jo griaunu gražius dalykus. Nenoriu specialiai žmogaus skaudinti, specialiai to ir nedarau, tačiau kai lieka paskutinis žingsnis, atsitraukiu ir viską sumaunu.
Gal aš per daug noriu? O gal tai tiesiog sušiktas mano egoizmas? Gal iš kito reikalauju daugiau nei iš savęs?
Kai kurie žmonės tokius dalykus supranta vėlai. Aš tai supratau tik praėjusiais metais. Kitiems gal jie tampa aiškūs kur kas anksčiau. Kiekvienas tą kelią kitaip nueiname. Galbūt tam tikrų dalykų neatpažįsti, kai jie vyksta, ir susivoki tik tuomet, kai jie baigiasi.
Nelabai moku pasimokyti iš klaidų. Bėda, kad man jos patinka.
Man patinka nesėkmės. Tai keista, bet klaidos nuspalvina gyvenimą.
Galbūt man kyla natūralus noras visą laiką kentėti ir išgyventi dramą, neviltį. Tam, kad jausčiausi esąs gyvas. Kai pripranti – visai nieko.