Tuomet prisimenu Vladimiro Vysockio dainos žodžius: „Nekenčiu, kai skaito mano laiškus man per petį, ir nekenčiu, kai kas šaudo man į nugarą.”
Manau, kad tai labai tikslu. Jautiesi tarsi veržtumeisi įlįsti į kito sielą.
Vis dėlto be kadaise jų parašytų laiškų, be tos privačios informacijos negalėtum susidaryti išsamaus vaizdo, kaip gyveno šie garsūs žmonės. Laiškais dažnai naudojamasi knygose apie didžiuosius rašytojus, dailininkus, kompozitorius.
Šiame masinės kompiuterizacijos amžiuje, kai bendraujama gana šaltai, džiugu gauti ranka rašytą, tikrą laišką. Tai yra taip šaunu, taip miela – tai ne tas pats, kai randi laišką kompiuterio pašte. Todėl ir pati prieš šventes rašau tikrus laiškus.
Dienoraščio aš neturiu, nors suprantu, kad svarbius įvykius reikia užrašyti, nes pradings. Kiekvieną įvykį žmogus mato iš skirtingo taško. Todėl žmonių prisiminimai net apie tą patį įvykį būna visiškai skirtingi.
* * *
Žmogus kaip jaunas vynas – rūgsta audringai. Ir koks susiformuoja, kokį jį sutinkame vėliau, priklauso nuo to, kokius stiprius žmones jis savo kelyje sutinka, kokias knygas perskaito.
Išmintis savaime neateina, ji ateina per koncentratą to, su kuo gyvenime susitikai ir kas buvo stipriau už tave.
Visi mes siekiame būti laimingi, bet tos laimingos šalies koordinačių niekas nenusako. Vis dėlto šviesa, nuskaidrėjimas žmogui ateina per kančią. Ir jeigu savo darbu scenoje, nors vienu spektakliu sujudini žmogui tą kertelę, kurią jis buvo uždaręs, o gal net nežinojo tokią turintis, jeigu jis vėl nori sugrįžti į teatrą – misija įvykdyta.
Žinau vieną damą, kuri žiūrėti sunkaus spektaklio – A.Kelerio režisuotos „Margaritos” (už pagrindinį vaidmenį jame A.Preidytė buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi. – Red.) eina, kai jai pačiai labai blogai „ant dūšios”.
Ir ta kančia, kurią žiūrovė mato scenoje, jai atneša palengvėjimą, jos problemos pasidaro tokios smulkutės ir nereikšmingos.
* * *
Aktoriaus darbas yra sunkus, reikalauja be galo daug ir fizinių, ir dvasinių jėgų. Ar tau liūdna, ar tau linksma, turi eiti į sceną. Kartais aktorius dvi valandas komedijoje linksmina šimtus žmonių, o parėjęs namo vienumoje verkia. Niekas juk to nemato.
Spektaklis – tai iššūkis. Reikia didelių pastangų, kad jis taptų kūnu.
Ką tik pristatėmė premjerą – A.Lebeliūno režisuotą „Meilės eliksyrą”. Ir vieni iš kitų sužinoję žmonės ateina žiūrėti RIMTO spektaklio. Teigti, kad žmonėms reikia tik pramogų, negalima.
Vaidinimas scenoje – egzaminas prieš visą žiūrovų salę. Jeigu tu praloši, tai praloši žiauriai. Visi spektakliai sunkūs – ir premjeros, ir vaidinami dvidešimtąjį kartą.
Kiekvienas spektaklis – vis kitoks ir kiekvieną kartą vis kitokia publika. Premjeriniuose spektakliuose lauki žiūrovų reakcijos, kad pasitikrintum, kaip atlikai savo darbą.
Žiūrovas aktoriui labai svarbus, jis formuoja spektaklio brandą. Bet ir į dvidešimtąjį spektaklį eini kaip į pirmąjį, nes nežinai, su kuo susitiksi, kas ateis jo žiūrėti ir kaip reaguos.
Publika dabar labai išsilavinusi, pavažinėjusi. Pažįstu daug žmonių, kurie, išvažiavę dirbti į svečias šalis, lankosi tenykščiuose teatruose. Ir manyti, kad gali dirbti puse kojos, neturi teisės. Nusiraminti niekada negali, nes jei nusiraminsi – viskas, mirtis.
Manydamas, kad žiūrovas yra kvailesnis už tave, iškart praloši. Kitą sykį su žiūrovu reikia galynėtis, nes būna tokia siena... Kad pasiektum publiką, įdedi tiek pastangų – iš scenos išeini be jėgų.
Kiekvieną vaidmenį prisiauginu kaip odą. Kartais su spektakliais sunku atsisveikinti. Man iki šiol gaila Gyčio Padegimo pastatyto H.Ibseno „Mažojo Ejolfo”, kurį suvaidinome tik septynis kartus.
Nesutinku, kai sakoma, kad teatras dabar nuėjo pataikavimo publikai keliu, kad daugiausia statomi tik komerciškai naudingi, žemo meninio lygio spektakliai.
Vis prisimenu Vytauto Tomkaus diskusijose su kolegomis kadaise pasakytus žodžius: „Reikėtų mums visiems sulipti į vieną varpinę ir šaukti visam pasauliui, kokį daugialypį teatrą turime.”
* * *
Mano gimtadienis – per Tarptautinę teatro dieną. Todėl dažnai jo šventimas tampa masinis. Nors yra buvę, kad kolegos ir buvo užmiršę.
Metai pase yra tik skaičius. Dvasia nesensta. Už tai, ką iki šiol pasiekiau, ką turiu, esu dėkinga fantastiškiems žmonėms, kurie mane supo, kurie mane suformavo.
Kai į rankas pakliūva gera knyga ar išsitrauki kokį seną filmą, supranti: niekur nuo antikos laikų pasaulis nenuėjo – žmonės taip pat mylėjo, taip pat kentėjo, taip pat siekė būti laimingi.
Net ir blogiausias likimas nėra pastovus. Būkite pašaukti ir atsiliepkite laiku. Nes tai, ko ieškome pametę galvą, yra šalia mūsų.
Parengė Rasa Stundžienė, Ingridos Žilėnaitės nuotr.