Tačiau vyras neskuba į širdį įsileisti moters. „Gerai, jeigu įsimyli sėkmingai, tačiau jei tai būna nelaiminga meilė... Vaikštai kaip išprotėjęs, mąstai, ką daryti. Nelinkiu to nė vienam”, – atvirai prabilo išvaizdus šokėjas.
Gal ir dabar jis įsimylėjęs, nes per „Žvaigždžių duetų” filmavimą nusirito nuo laiptų?
Susitikti su populiariu šokėju tarėmės tris dienas. Į japoniškų patiekalų restoraną Vilniuje atskubėjęs Andrius Butkus neišsiskyrė iš kitų lankytojų: ilgaauliai batai, džinsai, sportinis džemperis, per petį permesta didelė rankinė. Tarpduryje jis suraitė autografą gerbėjai, palinkėjo jai sėkmės ir padovanojo kerinčią šypseną.
„Siaubas, nieko nespėju”, – atsiduso ir užsisakė pietus. Prasitarė, kad turi šio restorano nuolaidų kortelę. „Direktorė pas mane šoka”, – šypsodamasis mirktelėjo buvęs „Žuvėdros” šokėjas, Europos ir pasaulio čempionas.
Iš Kuršėnų kilęs šokėjas namus Klaipėdoje ir pajūrio ramybę prieš kelerius metus iškeitė į sostinės šurmulį. Draudimo agentės ir jau pensininko kelininko šeimoje Andrius – vidurinis vaikas. Jis turi 10 metų vyresnį brolį ir 7-eriais metais jaunesnę seserį.
„Dabar sutariame puikiai, nors vaikystėje būdavo ir muštynių. Brolis gyvena Vilniuje. Sesuo – Kaune”, – apie šeimą pasakojo A.Butkus.
2007-ųjų žiemą su tuometės grupės „Mango” nare Viktorija Perminaite ledo šokių projektą laimėjęs „Žuvėdros” šokėjas akimirksniu tapo žinomas. Vėliau į jo gyvenimą atėjo kiti televizijos projektai.
Todėl Andrius jau nesistebi, kad gatvėje jį atpažįsta, prašo autografo. Štai Naujųjų metų naktį šokėjas sustojo degalinėje Kryžkalnyje. Ten už autografą buvo pavaišintas kava ir sumuštiniu.
* * *
– Andriau, sukatės kaip voverė rate. Ar spėjate pailsėti?
– Užrašų knygelėje – darbas po darbo: šokių studija, dviejų projektų filmavimai televizijoje, keli vaidmenys „Vilniaus balete”. Apie poilsį net neturiu kada pagalvoti. Jeigu namo grįžtu apie vidurnaktį, džiaugiuosi, kad anksti baigiau darbus.
– Šokių studijoje, kurioje jūs dirbate su savo partnere Rasa Židonyte, dar yra laisvų vietų? Ar daug žmonių nori šokti pas garsųjį A.Butkų?
– Man užtenka. Rasos grupėse yra keletas laisvų vietų, tačiau tikrai nesiskundžiame. Dirbame sėkmingai, nors nedarėme jokių specialių reklamos kampanijų. Ateina keli, po kurio laiko jau ir jų draugai nori išmokti šokti.
– Esate išvaizdus vyras. Pas ką skubate prisiglausti po sunkios darbo dienos?
– (Juokiasi.) Neturiu pas ką skubėti. Kalbu atvirai.
Pirmiausia, meilei neturiu laiko. Antra, kol kas man to nereikia, todėl ir pats esu šiek tiek įjungęs stabdžius. Trečia, nelabai lankausi renginiuose, kur galėčiau sutikti naujų žmonių, susipažinti, galbūt – ir įsimylėti.
– Tai kas jums susuko galvą, dėl ko drebėjo kinkos, kad per „Žvaigždžių duetų” pasirodymą suklupote ant laiptų?
– Niekas nesusuko, toks buvo režisūrinis sprendimas. Juk taip – daug juokingiau. Scenoje vaidinau narcizą, kuris beprotiškai save myli. Nusivertęs nuo laiptų neva turėjau nusiimti karūną, susigėsti. Tačiau aš atsikėliau aukštai iškelta galva. (Juokiasi.)
– Kur vienišos moterys gali jus sutikti leidžiantį laisvalaikį?
– Pastaruoju metu retai užsuku į klubus. Jeigu ir einu, tai su draugų kompanija. Tuomet ne itin ir dairausi.
– Manote, kad širdies draugę galima sutikti klube?
– Taip, viena iš mano merginų taip ir atsirado. Po pažinties klube dar kurį laiką bendravome kaip draugai, o vėliau ji tapo mano mergina.
Kartu buvome metus. Tuomet buvau baigęs universitetą, ruošdavausi čempionatams su „Žuvėdros” kolektyvu, dar dirbau gimnazijoje mokytoju.
Tačiau kuri gali su manimi būti, kai namo grįžtu naktį? Jau pripratau prie šios minties. Nežinau, ar įmanoma surasti žmogų, kuris suprastų tokį gyvenimo tempą. Nebent pats dirbtų panašų darbą.
Kita vertus, tikiu, kad net ir turguje gali sutikti savo antrąją pusę. Niekada negali žinoti. Sužibo akys, ir viskas.
– Išdrįstumėte turguje užkalbinti patikusią moterį?
– Manau, neišdrįsčiau. Bet jeigu likimas leistų tą pačią moterį sutikti antrą kartą, tikrai užkalbinčiau ir gaučiau jos telefono numerį. Gal net apsimesčiau, kad jau esame pažįstami, – juk matau ne pirmą kartą.
– Esate mylėjęs?
– Žinoma. Pirmoji meilė buvo mokykloje. Na, buvo ir darželyje, bet tokia ten ir meilė, vaikiška. Bet mokykloje buvau labai stipriai įklimpęs.
Seilę dėl tos merginos varvinau iki pat mokyklos baigimo. Draugavome savaitę, o džiūvau iš nelaimingos meilės dar ilgai.
Atrodo, jei nepavyko, imi ir pamiršti, o man tuomet nepavyko. Galėjau laukti iki gyvenimo pabaigos. Reikėjo ketverių metų, kad nebelaukčiau.
Plačiau apie tai žurnale „Stilius”.