Ana gimė 1981 metų birželio 7 dieną Maskvoje sportininkų šeimoje. Jos tėvas Sergejus buvo imtynininkas, o motina Ala – teniso trenerė.
Pirmą kartą teniso raketę į rankas mergaitė paėmė būdama penkerių. Septynerių metų ji jau dalyvavo vaikų turnyruose, dar po metų laimėjo atvirąjį teniso turnyrą Maskvoje, ėmė važinėti į užsienio čempionatus.
Dešimties metų Anai, viešinčiai Italijoje, buvo pasiūlyta garsios teniso akademijos Floridoje (JAV) stipendija. 1991 metais, lydima motinos, ji išvyko į JAV mokytis elitinėje sportininkų mokykloje.
Nuo to laiko Ana intensyviai treniravosi, dalyvavo įvairiuose jaunių turnyruose ir būdama 14 metų tapo profesionalų teniso žvaigžde, pateko į stipriausių pasaulio tenisininkių 20-tuką.
Verslininkės gyslelę turinti sportininkė neatsisako reklaminių sutarčių, kurios krinta jai kaip iš gausybės rago. Ji tapo dažniausiai fotografuojama sportininke.
A.Kurnikova – įdomus fenomenas. Ji buvo tapusi populiariausia pasaulio sportininke, savotiška sporto šou žvaigžde, nors nė karto nebuvo pelniusi asmeninio aukščiausiojo titulo. Keturis kartus per visą karjerą jai pavyko iškopti į turnyrų finalą, bet visus keturis sykius ji pralaimėjo. Porinėse varžybose Ana laimėjo 16 pergalių.
Asmeninis tenisininkės gyvenimas nuolat atsiduria spaudos akiratyje. Iš pradžių ji buvo susižadėjusi su ledo ritulininku Sergejumi Fiodorovu, vėliau ėmė susitikinėti su jo kolega Pavelu Bure. Po to kelerius metus žiniasklaida svarstė – ves ar ne Aną ispanų dainininkas Enrique Iglesias, mat tenisininkė dažnai lydėdavo dainininką į gastroles įvairiose šalyse, net sklido gandai, kad ji laukiasi.
Pernai tenisininkė tapo JAV piliete.
Ar seksualioji teniso dievaitė grįš į didįjį sportą? „Pradėjau žaisti 5-erių, 21 metų pajutau pasekmes: kojos, nugara, sąnariai nebeatlaikė”, – interviu Vokietijos žurnalui „Spiegel” teigė A.Kurnikova.
* * *
– Panele Kurnikova, šiuo metu jūs neturite daug darbo?
– Priešingai, mano teniso kalendorius yra pilnas.
Iš tikrųjų galėčiau nieko neveikti ir visą dieną gulėti paplūdimyje. Tačiau nenoriu. Pavyzdžiui, darbuojuosi kaip vienos didelės Jungtinių Amerikos Valstijų jaunimo organizacijos pasiuntinė. Vienos sveikatos organizacijos prašoma buvau Haityje, ten dalinau tinklelius nuo moskitų ir prezervatyvus.
Kaip jums šovė mintis, kad galiu turėti daug laisvo laiko?
– Prieš devynerius metus mes prašėme jūsų interviu, siuntėme jums daugybę faksimilių. Jūsų vadybininkas teiravosi, ar tai bus pagrindinė istorija, ar straipsnyje bus paminėti jūsų rėmėjai. Mes turėjome į visus tuos klausimus iš anksto atsiųsti atsakymus. Bet interviu taip ir neįvyko.
Šį kartą užteko vienintelio elektroninio laiškelio, kad susitartume su jumis dėl pokalbio be jokių atidėliojimų.
– Buvau teniso profesionalė. Tai – 24 valandų darbas. Tada negalėjau įvykdyti kiekvieno prašymo dėl interviu. Buvau tik 19 metų. Man labiau rūpėjo kiti dalykai. Kada galėsiu treniruotis? Koks mano viešbučio kambario numeris? Kada bus pietūs? Su kuo žaisiu? Kada mane masažuos? Kai visa tai sužinodavau, būdavau laiminga ir patenkinta.
– O šiandien?
– Yra kitaip. Tapau vyresnė, labiau subrendusi. Tuo metu vadybininkai mane labai saugojo nuo visko, todėl žurnalistams galėjo atrodyti, jog esu arogantiška.
Dabar pati esu sau viršininkė, pati priimu sprendimus, pati reprezentuoju save. Dažnai girdžiu sakant: „Neįtikėtina, kaip smarkiai ji pasikeitė.” Ką tie žmonės mano? Žmogus juk vystosi. Būtų blogai, jeigu aš vis dar elgčiausi kaip paauglė.
– Nė viena pasaulio sportininkė tada neuždirbdavo daugiau už jus.
– Dėl to man teko sunkiai dirbti. Tačiau beprotiškai daug pinigų aš neuždirbau.
– Argi?! Per 1999 metus gavote 14 milijonų dolerių. Sklido kalbos, kad dar iki savo 18-ojo gimtadienio vien iš reklamos jau buvote surinkusi 50 milijonų dolerių.
– Kur problema? Turėjau galimybių reprezentuoti įvairias firmas. Ir pasinaudojau tomis galimybėmis.
– Turnyro rengėjai parduodavo daugiau bilietų, kai žaisdavote jūs. Aistruoliai mušdavosi dėl jūsų šlapių nosinaičių. Vienas gerbėjas per Vimbldono čempionatą įšoko į aikštelę ir apibėgo garbės ratą aplink jūsų kėdę. Per atvirąjį Australijos teniso čempionatą gerbėjas laikė plakatą su užrašu „Ir septintą dieną Dievas sukūrė Aną K.”. Ar tada supratote tą visą sumaištį dėl jūsų?
– Tada aš negalvojau apie tai. Viskas man atrodė normalu, natūralu. Buvau dešimties metų, kai atvykau į Ameriką. Lankiau Nicko Bollettieri teniso akademiją Floridoje. Tais pačiais metais pasirodė straipsnis apie mane „The New York Times”. Nuo tada aš be pertraukos buvau dėmesio centre. Kitaip negalėjau.
– Kada pirmą kartą suvokėte, kokią vertę jūsų išvaizda turi jums, kaip sportininkei?
– Šios vertės nesuvokiu iki šiol. Neatrodau sau išskirtinė. Tiesiog atsidūriau tinkamu laiku tinkamoje vietoje.
Buvau aktyvi tuo metu, kai moterų sportas, ypač tenisas, vis populiarėjo, ekonomika klestėjo, internetas sparčiai plėtėsi ir suteikė naujų galimybių savireklamai. Tada atsirado mergaitė, išaugusi Sovietų Sąjungoje, laisvai kalbanti angliškai ir taikliai atmušanti teniso kamuoliukus.
– Jūs buvote pirmoji seksualioji sporto dievaitė, bet niekada nesate asmeninėje įskaitoje pelniusi pirmosios vietos profesionalų turnyre.
– Yra šimtai tūkstančių gražių merginų, bet kiek iš jų žaidžia profesionalų tenisą? Ir yra šimtai, ne, kelios dešimtys gražių merginų, kurios profesionaliai žaidžia tenisą, bet kiek iš jų yra tokios geros, kokia buvau aš?
Jei būčiau buvusi tik 50-oji ar 100-oji pasaulio raketė, niekada nebūčiau pelniusi tokio susidomėjimo.
Plačiau apie tai žurnale „Stilius“.
Parengė Gražina VASILIAUSKIENĖ