Vengiu agresyvių, pasipūtusių, feministinio tipo damų, kurių visa povyza tarsi rėkia tau į veidą: „Kvaily, aš esu moteris!”
Daug bendrauju, vedu įvairius renginius. Tad esu priverstas bendrauti su visais – ir kurie man patinka, ir kurie ne.
Kartais viešumoje man kelią užtveria išskirtinės dailiosios lyties atstovės, kurios atrodo taip, tarsi užantyje laikytų beisbolo lazdą. Kadangi gyvenime visko regėjau, neišsigąstu tokių susidūrimų, stengiuosi išmintingai išsisukti nuo nemalonaus bendravimo.
Turiu keletą gerų draugų, kuriems mobiliuoju telefonu „numetu skambutį” ir jie iškart supranta, kad reikia tiesti pagalbos ranką – jie akimirksniu paskambina. Tuomet įkyriai pašnekovei paaiškinu, kad manęs laukia rimtas pokalbis telefonu. Tai – nuostabus būdas mandagiai nutraukti beviltišką šneką.
* * *
Įdomiausia ir lengviausia bendrauti su „keliautojomis” – tiesiogine arba perkeltine prasme. Kalbu ne vien apie geografines keliones.
Tai – moterys, kurios domisi įvairiais reiškiniais, menu, muzika. „Keliautojos” įdomios ir dėl tos priežasties, kad paprastai žino, ko nori, apgalvoja, suplanuoja ir geba įgyvendinti savo tikslus.
Nežinau, tai laimė ar nelaimė, kad sugebu rasti kalbą su įvairiais žmonėmis.
Nelaimė gal todėl, kad dėmesio ir bendravimo trūkumą visada jaučia mano žmona Daiva, vaikai. Kai po siautulingo renginio grįžtu namo, būnu pavargęs ir gebu išspausti vos vieną kitą žodį. Namiškiams nesu įdomus pašnekovas.
Ar dėl moters esu atlikęs kokį nors žygdarbį? Didelių ir gražių stebuklų nesu padaręs.
Visada prisimenu savo jau mirusio dėdės jaunystės polėkį ir romantiškus reveransus. Jis buvo išradingas mergišius, gebėdavo moteris nustebinti ir pavergti. Pavyzdžiui, kartą išsinuomojęs gatvių laistymo mašiną vidury nakties atvažiavo prie mylimos moters namų ir priešais jos langus paleido fontaną.
Moterims jis nešdavo glėbius gėlių, iš kažkokių požemių iškasdavo prancūziškų kvepalų.
Nuo mažens visa tai regėjau, bet kadangi svajojau būti originalus, niekada taip nesielgiau. Kartais manau, kad be reikalo.
* * *
Nesu idealus vyras savo žmonai. Retokai sakau komplimentus, retokai dovanoju gėlių. Kitas damas dažniau pagiriu, rodau dėmesį. Dėl to sulaukiu priekaištų iš savo žmonos.
Anksčiau maniau, jog namiškiai supranta mane, mano darbą ir tikrai nejaučia nuoskaudų dėl dėmesio stokos. Suprasti gal ir supranta, bet klausimų jiems kyla. Ir žmona, ir vaikai norėtų sulaukti tradicinių dėmesio ženklų.
Išskirtinių šeimos ritualų neturime. Mūsų pomėgiai per daug skirtingi. Tai, kas man virpina širdį, nevirpina širdies Daivai. Ir atvirkščiai. Turime tik vieną ritualą – sekmadienį einame į ekologišką turgų. Daivai tai labai svarbu, o man – pakenčiama.
Šeimą kūriau vėlai. Daug metų maniau, kad niekada nevesiu. Nenorėjau, kad mano vaikai būtų tokie, koks buvau savo tėvams. Nebuvau labai geras sūnus.
Manęs nebuvo apėmusi vedybų karštinė. Viskas nutiko natūraliai. Aš pats savimi stebėjausi, kai savo damai postringavau apie gyvenimą kartu. Maniau, gal išprotėjau, nesupratau, kas su manimi vyksta.
Kas geriau – būti vedusiam ar vienam? Jeigu galėčiau atsukti laiką atgal, pažinodamas save ir turėdamas dabartinę patirtį, būčiau likęs viengungis.
Manau, kad artimiesiems esu per daug sudėtingas žmogus. Esu geras draugas draugams, bet nesu geras šeimos nariams.
Žmonai esu dėkingas už daug ką. Ji laiko visas namų kertes. Man pasisekė, kad likimas suvedė būtent su šia moterimi, kuri irgi nėra lengvo būdo. Bet ji yra mano draugė, galiu ja pasitikėti.
* * *
Jau senokai su žmona sėdėjome romantiškoje aplinkoje ir kalbėjomės apie gyvenimą. Kartais ji mane vedasi į spektaklius, koncertus. Kartais abu pabėgame kur nors nuo vaikų.
Mes jau aštuoniolika metų kartu ir daug ką suprantame be žodžių. Bet vis tiek reikėtų dažniau kalbėtis.
Kai kalbame apie skirtingų lyčių savybes, visuomenėje veši debiliška, archajiška nuostata. Koks turi būti vyras? Svarbiausia, kad būtų gražesnis už velnią. O kokia turi būti moteris? Graži, gera, puiki šeimininkė, seksuali, įdomi, padori ir taip toliau. Pabandyk išsižioti, kad moteriai užtektų būti gražesnei už velnio bobutę, pirštais užbadys.
Ko reikia, kad moterys būtų laimingos? Labai nedaug. Tik dėmesio. Daugelis vyrų tai suvokia. Jiems niekas netrukdo mylimajai skirti dėmesio, bet kažkodėl jie to nedaro. Arba daro per mažai.
Aš žinau, ko mano žmonai reikėtų, kad būtų laimingesnė. Turėčiau rasti laiko ilgiau pabūti su ja, labiau domėtis jai rūpimais dalykais. Pavyzdžiui, ekologija, pasaulio išgelbėjimu. Aš realiai manau, kad pasaulio išgelbėti neįmanoma, o Daiva tiki, kad įmanoma. Tad kas belieka? Reikia tik tyliai pritarti mylimos moters romantinėms vizijoms.