Po kiek laiko tas sąsiuvinis prapuolė. Neieškau jo – nenoriu gaivinti niūrių prisiminimų.
Žmogaus atmintis turi nuostabią savybę – užmiršti ar sušvelninti visa, kas nemalonu. O popierius viską fiksuoja ir nieko nepamiršta.
Manau, kad dienoraštį žmogus rašo tuomet, kai jam ko nors trūksta, kai jis nėra patenkintas gyvenimu, jaučiasi vienišas, nerealizuoja savo kūrybiškumo.
Dievas man davė įdomią profesiją, galiu su kaupu įgyvendinti savo kūrybiškumą. Tai, ką žmonės išlieja dienoraščiui, aš sudedu į tapybos kūrinį. Visos mano emocinės būsenos ir troškimai atsispindi paveiksle atsiradusiuose personažuose.
Tas kasdienis dažų tepimas ant drobės – puiki psichoterapija, leidžianti pabėgti nuo įtampos, nervingumo, blaškymosi.
* * *
Tapyba mane stabilizuoja ir nuramina ne prasčiau nei joga, be kurios irgi neįsivaizduoju savo gyvenimo. Tai – dvi skirtingos ir stiprios gyvenimo sritys, kurios padeda išlaikyti pusiausvyrą tarp kūno, jausmų ir proto.
Kuo ilgiau praktikuoju jogą, tuo ramesnė tampu, tuo harmoningesni darosi mano paveikslai – atsikratau nereikalingų detalių, blizgučių, forma švarėja, gilinuosi į esmę.
Žmonės, ragavę rytietiškų asmenybės formavimo praktikų, laikui bėgant pasikeičia. Jie nieko nebegali daryti atmestinai, nenuosekliai – nei namų tvarkyti, nei paveikslo tapyti, nei karnavalinio kostiumo siūti.
Kartais nėra lengva išbūti susikaupusiai prie paveikslo nuo jo kūrimo pradžios iki pabaigos.
Visuomet smagiau darbą pradėti. Per pirmą seansą padarau labai daug ir su užsidegimu. Kankinuosi, kai reikia atlikti paskutinius potėpius, nes atrodo, kad kažką dar reikia patobulinti, tačiau kyla baimė viską sugadinti.
* * *
Labai mėgstu stebėti žmones, jų veido bruožus ir fiksuoti juos pasąmonėje.Vėliau mano stebėti asmenys išnyra prisiminimuose, transformuojasi į Renesanso laikų būtybes ir atsiranda paveiksluose.
Tapydama veidus atsiriboju nuo realybės, nepastebiu, kaip bėga laikas. Galiu valandų valandas lipdyti ir stumdyti akis, lūpas, veido kontūrus, kol išgaunu vienintelę reikiamą išraišką. Mane „veža” gyvybės įpūtimas negyvai drobei.
Dar įdomiau stebėti, kaip mano sukurti veidai veikia meno gerbėjus. Daug kartų susidūriau su situacija, kai paveikslas žmogui patinka arba nepatinka vien dėl jame pavaizduoto personažo patrauklumo.
Kitaip sakant, visai nevykęs idėjos ir kompozicijos prasme, spalviškai nuobodus paveikslas gali turėti didelį pasisekimą tik dėl to, kad jame pavaizduotas veidas yra išraiškingas, įsimenantis.
Ir atvirkščiai, darbai, kurie man atrodo daug vertingesni konceptualiai ir techniškai, nuvilia žiūrovus, nes juose nėra gražių veidelių.
Esu dėkinga tiems keliems procentams meno gerbėjų, kurie nebijo tapyboje matyti aštresnio siužeto, ryškesnės spalvos, nuogumo ar į žiūrovą nukreipto įdėmaus žvilgsnio.
Jei ne tie keli procentai, mano specialybės žmonės būtų pasmerkti tapyti vien „taikomuosius” paveikslus.
Menotyrininkas Vidas Poškus, kalbėdamas apie meno vartojimą Lietuvoje, rašė, kad lietuviams reikia „lėlių”. Labai tikiuosi, kad lavindamiesi mes kada nors išaugsime iš „lėlių” amžiaus.
* * *
Daug kas pastebi, kad mano kūryboje daug teatrališkumo. Neneigiu. Persikūnijimo tema man artima. Visuomet įdomu, kaip pakeitus išorę keičiasi vidus, kaip forma lemia turinį, o turinys – formą.
Galbūt todėl jau tapo tradiciniai naujamečiai kaukių karnavalai ir kiti teminiai persirengėlių pobūviai mūsų namuose – Užutrakių dvare.
Pavyzdžiui, jau šeštą kartą Naujuosius metus sutikome pakeitę savo kasdienį pavidalą. Karnavalų temų būta pačių įvairiausių: nuo vištų ir gaidžių iki apokalipsės.
Nuostabu, kiek daug yra kūrybiškų žmonių, gebančių priblokšti išmone, puikiu stiliaus ir temos pajautimu, humoro jausmu. Su savo gyvenimo draugu Mindaugu galėčiau išleisti storą, gausiai iliustruotą knygą apie karnavalus. Gal taip ir padarysime.
Parengė Rūta Peršonytė, Modesto Patašiaus ir Laimio Brundzos nuotr.