Savo gero bičiulio Ivo paklausiau: „Tu čia rožes veisi ar vyną ketini spausti?” Man nusibodo žiūrėti, kaip jis kuičiasi savo vynuogyne raišiodamas rožių krūmą, atidžiai tyrinėja kiekvieną lapelį. Ivo priekaištingai žvilgtelėjo į mane, bet nieko nepasakė. Tęsė savo darbą.
Ivo vynuogynus puošia vešlūs rožynai.
„Puošia? Nereikia man jokių puošmenų. Nieko nesupratai”, – rėžė vyndarys.
Paskui prie vyno taurės paaiškino, kuriems galams tie rožynai. Pasirodo, Toskanos regione visi, kurie netingi, spaudžia vyną. Vieni – brangų, kiti – pigų. O Ivo spaudžia ekologišką vyną.
Tai reiškia, kad pigaus ar brangaus vyno gamintojai Toskanoje ir visame vyno pasaulyje pavasarį masiškai purškia vynmedžius pesticidų kokteiliu, nesukdami galvos, kurie kenkėjai apniks, kurie nebus baisūs. O kam spėlioti ir iš rožių žiedlapių burti? Apipurškei – ir ramu. Pesticidų kokteilis ir galvos skausmas įskaičiuoti į vyno butelio kainą, vyno skonį ir poskonį.
Ivo bet ko nepurškia. Galvos skausmas tenka ne jo vyno vartotojui, o jam pačiam. Jis laukia. Žvalgosi į rožes. Jos ne jaunamartei skirtos, o parazitams. Tai – jautri gėlė, kenkėjai pirmiausia apniks ją.
Pasižiūrėjęs, kas darosi rožei, Ivo žinos, kaip kovoti su vynmedžių kenkėjais. Bet purkšti preventyviai, nuo visų įmanomų kenkėjų – ne, šito jis negali daryti. Juk italas spaudžia ekologišką vyną.
Ivo kaimynas Rosario irgi užsiima ekologišku ūkininkavimu. Jis spaudžia alyvuogių aliejų.
Dievagojasi, kad šį rudenį paskutinį kartą užsiims šia beprotybe, o paskui „basta” (išvertus iš italų – gana), darys kaip visi.
Ką daro Rosario ne kaip visi? Užuot mechaniniais purtytuvais surinkęs alyvuoges, kaip daro dauguma alyvuogių aliejaus gamintojų, jis samdo žmones, kurie rankomis renka alyvmedžio vaisius.
„Šis atsidavimas ekologijai – tai papildomos išlaidos ir vargas. Rasti žmonių, kurie gali greitai ir tvarkingai nurinkti alyvuoges, šiais laikais nėra labai paprasta”, – aiškino ūkininkas.
Ar pasiteisina rankų strategija? Ar Rosario alyvuogių aliejaus aromato puokštėje juntama kaimiečių delnų šiluma?
„Priklauso nuo to, kas ragauja. Amžinai skubantis, pigiausio produkto ieškantis prekybos centro pirkėjas gal ir nepajus. O smalsus, neskubantis, tradicijas vertinantis vartotojas supras, kad kokybė nebūna pigi”, – dėstė Rosario.
Kažkada maniau, kad Italija – tai elitinio vyno, išskirtinio sūrio ir kumpio, baltųjų Albos trumų ir kitokių egzotiškų gardėsių valstybė.
Dabar suprantu, kad klydau. Italija – tai pirmiausia ekologiškų produktų kultūros valstybė. Ši šalis pirmauja Europos Sąjungoje pagal ūkių ir bendrovių, gaminančių ekologiškus produktus, skaičių. Italijoje yra daugiau kaip milijonas hektarų pasėlių, ganyklų ir kitokių plotų, skirtų ekologiškiems produktams. Vokietijoje – maždaug pusė tiek.
Vadinkime tai, kaip norime – mada, snobų sąjūdžiu, nauja gastronomine religija.
Plačiau apie tai žurnale „Stilius“.