Jos tarsi keturi angelai, nusileidę į žemę muzikos garsais virpinti žmonių širdžių. Ansamblio „Regnum Musicale” kūrinius atlieka keturios seserys banguotais plaukais ir gyvybingomis akimis – tai daugiau kaip prieš penkiolika metų žuvusio poeto Vaidoto Daunio dukterys. Jam išėjus anapilin, našlė Raimonda Daunienė liko su penkiais vaikais. Mažiausiajai Kotrynai tuo metu buvo vos penki mėnesiai.
Išvertus iš lotynų kalbos „Regnum Musicale” reiškia „muzikos karalystė”. Šią grupę Raimonda sukūrė per tuos penkiolika metų, kai viena augino ir auklėjo vaikus. Motinos vadovaujamame ansamblyje groja jos dukterys: Joana (23 m.), Vita Marija (22 m.), Elena (18 m.) ir Kotryna (15 m.).
„Sūnus Augustinas muzikai gabus, tačiau pabėgo nuo bobų kompanijos. Net kai eidavome visi gatve, būtinai nuo mūsų atsiskirdavo. Bėgo bėgo, sukūrė šeimą, laukė sūnaus, o gimė duktė. Taip niekur ir nepabėgo nuo tų moterų”, – pasakoja Raimonda.
Jai iš tiesų teko nelengva dalia – būdama 42 metų, tapo našle. Kai Vaidotas žuvo oro balionų šventėje, mažiausiai Daunių dukteriai Kotrynai tebuvo penki mėnesiai. Kas padėjo jai nepalūžti po nelaimės ir dar vaikams supilti tvirtą pagrindą po kojomis?
„Mano, kaip mamos, pareiga buvo vaikus užauginti. Džiaugiuosi, kad užteko stiprybės nepasiduoti, nepalūžti. Esu dėkinga ir sutiktiems geriems žmonėms, padėjusiems mūsų šeimai. Nežinau, kaip būtų susiklostęs mano bei vaikų gyvenimas. Juk galėjau iš nevilties ir nusigerti, ir kitokių baisių minčių įsileisti.
Buvo sunku. Kaip dabar atsimenu: einu nuo upelio su Kotryna ant rankų, tvieskia kaitriausia saulė, o man viskas aplinkui atrodo nudažyta juoda spalva. Ir tada sukirba mintis: jei po kojomis staiga atsivertų žemė, tai būtų didžiausia palaima, lengviausias išsigelbėjimas. Nieko nebematyčiau, nieko nebegirdėčiau, nebekamuotų niūrios mintys.
Bet žemė neprasiveria iki šiol. Vadinasi, dar privalau gyvenime kažką nuveikti.
Kas padėjo atsitiesti? Muzika. Esu smuikininkė. Septynerius metus dirbau mokytoja, todėl žinojau: su gabiu žmogumi dirbant 99 procentus viso laiko, galima tikėtis 100 procentų sėkmės.
Todėl ryžausi eksperimentui. Pamaniau: o jeigu mergaites paspausčiau, gal iš jų išeitų kas nors gero? Jos greitai nustebino rezultatais. Pasipylė konkursai, laimėjimai... Neįmanoma tapo įmanoma.
Todėl dabar galiu tvirtai teigti, kad su gabiais vaikais reikia labai daug dirbti. Nepuoselėjamas vaiko talentas – tai tėvų aplaidumas ir Dievo dovanos nepaisymas. Talentą būtina ugdyti”, – įsitikinusi R.Daunienė.
Raimondos išaugintos mergaitės smarkiai skiriasi nuo savo bendraamžių. Jos neišpaikintos, nesugadintos, moka džiaugtis smulkmenomis.
Tuo įsitikinau stebėdama jas per fotosesiją žurnalui „Stilius”. Jos spygavo ir krykštavo. Atrodė paprastos, kuklios, tačiau labai emocingos. Jos nuolat viskuo garsiai stebėjosi: komentavo pirmąjį savo gyvenime makiažą, kvatojo, kai vėjelis taršė jų ilgus plaukus ir kėlė suknelių kraštus. Viskas joms buvo nauja ir įdomu.
Atrodė, kad vyksta spektaklis. Visos reiškė savo nuomonę, pastabas, juokavo. Atrodė savarankiškos ir neleidžiančios iš jų daryti tai, ko jos nenori.
Nors jos – seserys, kiekviena „Regnum Musicale” ansamblio narė – savito būdo. Elena – greitakalbė romantikė, Vita Marija panaši į išmintingą tylenę, vyriausioji Joana – emocinga ir jautri „antroji mamytė”, o jauniausioji Kotryna – su nesuvaidintu nuoširdumu akyse. Jos visos skirtingos, tačiau dega tuo pačiu jausmu – pakerėtos muzikos.
Kai per fotosesiją Elena violončele ėmė improvizuoti, visų akys sužibo. Kotryna griebė smuiką, Vita Marija – fleitą, tik Joana pirštais virpino orą – mat savo arfą paliko namuose, nes per daug didelė, kad ją būtų atsivilkusi į fotostudiją.
Žiūrėjau į merginas, nešamas muzikos bangos, ir akimirksniu tapo aišku: vieni vaikai gimsta su marškinėliais, o šios deivės gimė su muzikos instrumentais rankose.
Kotryna ir Elena tebesimoko Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Joana ir Vita Marija ją jau baigusios – abi trečius metus studijuoja Ženevos muzikos akademijoje. Šveicarijoje pragyvenimo lygis aukštas, tačiau studijuoti ten apsimoka: už vienerių metų studijas muzikos akademijoje reikia sumokėti 2 tūkstančius litų, o Lietuvoje – beveik 20 tūkstančių.
Sakoma, kad jei žmogus talentingas, tai ne vienoje srityje. Štai mažoji Kotryna lankė meninę gimnastiką, keliose varžybose iškovojo prizines vietas. Elena turi skambų balsą, dainuoja, be to, vienintelė iš tėvo yra paveldėjusi rašymo dovaną.
„Negaliu paaiškinti, iš kur tie žodžiai ateina. Jie pasipila bet kur ir bet kada. Kai važiuoju troleibusu, užsirašau eiles į mobilųjį telefoną, o paskui persirašau”, – pasakoja mergina.
Nors ansamblis „Regnum Musicale” muzikuoja ne pirmus metus, susidomėjimo juo banga nuvilnijo tik merginoms pasirodžius LNK televizijos projekte „2 minutės šlovės”.
Kai paprašiau išvardyti muzikos laimėjimus, ėmė krizenti. Pagaliau prabilo vyriausioji Joana.
„Įsimintinu įvykiu laikyčiau ne kokį nors laimėjimą, o šviesaus atminimo violončelininko ir dirigento maestro Mstislavo Rostropovičiaus dėmesį.
Buvo surengta perklausa atrinkti artistus koncertuoti Rusijoje. Jis pasakė, kad arfininkę jau turi nusižiūrėjęs, todėl labai apgailestauja, kad manęs negali paimti. Tačiau vėliau maestro paskambino ir pranešė, kad manimi rūpinsis jo labdaros ir paramos fondas. Išskirtinis maestro dėmesys ir įvertinimas man buvo didžiulė dovana.
Kitu svarbiu įvykiu laikyčiau kvietimą koncertuoti su maestro Juozo Domarko vadovaujamu Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Pasiūlymą dirbti orkestre gavau būdama dešimtoje klasėje. Manau, tikrai nėra blogai”, – kukliai nusišypso arfininkė, studijuojanti Šveicarijoje, tačiau kartais ir dabar neatsisakanti koncertų su J.Domarko vadovaujamu orkestru.
– Kokių buities darbų kratotės, kad išsaugotumėte savo jautriausią instrumentą – pirštus?
– Mes darome netgi daugiau, negu reikia! – atsako Joana. – Bulves skutame, ožkas melžiame, indus plauname. Jeigu tektų tai daryti visą dieną, gal ir būtų sunku groti, nes išmirktų pirštai. O dėl kelių minučių tikrai nieko baisaus nenutinka.
– Ar vaikinai pastebi, kad esate kitokios panelės?
– Kažin ar bendraamžiai kreipia dėmesį į tokius dalykus. Nors kartais pasako, jog esame paprastos, natūralios, kad su mumis smagu leisti laiką, nes mūsų draugijoje nereikia pataikauti ar varžytis. Žodžiu, leidžiame aplinkiniams būti savimi, – tęsia Joana. – O mes – tarsi energijos ir jausmų viesulas, savęs nestabdome nei kalbėdamos, nei reikšdamos jausmus. Gal iš šalies atrodome keistai, bet mums vaikinų dėmesio netrūksta.
Esame smalsios, gyvybingos, bet neskubame išragauti viso gyvenimo per vieną dieną. Mes norime jį pažinti pamažu. Gal todėl taip ir krykštaujame, emocingai reaguojame į naujoves, nes daug kas mums atrodo nepažinta, nematyta.
– Kas jums yra muzika?
– Muzika, kūryba – ilgas kančios kelias, kurio gale visa nušvinta tavo esybė. Reikia išmokti save nugalėti, priversti daug dirbti, o paskui labai apsidžiaugti. Groji, groji ir... apsiverki nuo to jausmų antplūdžio, nuo grožio ir gėrio. Nuo to, kad esi ten, kur ir turi būti, kad pirštai veikia tą, ką ir turi veikti.
Tokios palaimos akimirkų man pasitaikė gal tris kartus per porą metų. Keistas jausmas. Groji kasdien, o pajunti visą esybę persmelkiančią muzikos karalystę tik kelis kartus. Tačiau tą akimirką niekas nebesvarbu. Dėl tokio sukrečiančio išgyvenimo verta nueiti tą ilgą kančios kelią, – lyriškai užbaigia Joana.
Motinos pasiteirauju, ar stipriai ji lenkia prie knygų dukteris, ar spaudžia jas mokytis.
„Net nežinau, kaip jos mokosi. Juk mergaitės nekvailos, šio to gyvenime jau pasiekusios ir dar pasieks. O jei gauna mokykloje daugiau nei trejetą ar ketvertą, to ir užtenka. Mano manymu, bendrasis vidurinis išsilavinimas nėra svarbus. Gerokai svarbiau tai, kad jos jau nuo pirmos klasės įgijo profesiją. Muzika – svarbiausia, o dėl kitų dalykų tikrai jų nespausiu.
Nemėgstu apie dukras daug kalbėti, nors man jų sėkmė – lyg geriausias balzamas širdžiai. Nesirengiau iš jų daryti muzikančių. Tik norėjau, kad meniška, kultūringa aplinka paveiktų jų sąmonę, kad jos pradėtų matyti ir mąstyti kitaip.
Kai po kelerių metų mokytojai pastebėjo, jog mergaitės gabios, nusprendžiau rimtai jomis užsiimti. Muzika dabar dega visos dukterys. Pabūna kelias dienas be instrumentų ir jau nebegali, pačios rankos prie jų tiesiasi.
– Raimonda, jūsų dukterys išskirtinės – kuklios, mandagios, jautrios. Neįsivaizduoju Daunyčių, atsiprašau, apnuogintais užpakaliais.
– Taip, jos užaugo „tręšiamos” visai kitomis vertybėmis. Jau geriau šoks į batus ketvirtadienio vakarą ir lėks ant Taurakalnio liaudies šokių šokti nei valandas staipysis prie veidrodžio.
O kas dabar vyksta aplink? Nori būti populiarus, prisipūsk lūpytes, krūtinę ir surenk pigų šou. Bet galima ir kitaip dainuoti! Štai Violeta Tarasovienė, Rūta Ščiogolevaitė, Rosita Čivilytė... Klausaisi jų, ir malonūs virpuliukai bėgioja kūnu. Koks talentas, kokia energija!
Laikino ir dirbtinio blizgesio mūsų gyvenime labai daug. Kai nėra pamatinių vertybių, asmenybė degraduoja.
– O kas jums svarbiausia?
– Šeima. Daugiavaikė, sukurta vyro ir moters. Tėvai, pasiryžę auginti tik vieną vaiką, nuskurdina jį ryšiu. Vaikas galėtų gauti meilės iš seserų, brolių, augti visai kitoje aplinkoje, o tėvai apie tai kažkodėl nepagalvoja.
Gausioje šeimoje vaikas auga psichologiškai sveikesnis, pastovesnis. Meilė – niekuo nepakeičiama, stipriausia energija. Artimųjų supratimas, galimybė pasikalbėti, pasidalinti su jais mintimis leidžia vaikui jaustis saugiam. Kad ir kas nutiktų gyvenime, jis žinos, kad visuomet galės sugrįžti į tėvų namus. Tai pati geriausia meilės garantija.
– Gyventi su pulku vaikų jums buvo nelengva. Ar tikite patarle: Dievas davė dantis, duos ir duonos?
– Absoliučiai! Negaliu sakyti, kad gyvenome visko pertekę, tačiau nesiskundžiu. Skolų iki šiol turiu – už muzikos instrumentus, už namą. Tačiau apskaičiavau, kad namą pigiau išlaikyti nei trijų kambarių butą.
Iš ko gyvename? Koncertai, našlaičių pašalpos, kiekvieną savaitę gauname paramą maisto produktais. Vasarą išsikeliame gyventi į kaimą, į savo sodybą, kūrename krosnį, elektros beveik nenaudojame. Turime ten ir ožkų, kurios mus maitina. Kukliai gyvename, bet išsilaikome.
Ko dejuoti? Niekada nesureikšminau žemiškų dalykų. Dvasia reikia rūpintis, o ne skrandžiu.
– Gal po sunkių išbandymų jau turite atsakymą, kas yra gyvenimo prasmė? Po vyro žūties jūs viena tempėte ir tebetempiate visą namų ūkį.
– Jei kas nors mano, kad vaikai suvalgo labai daug laiko ir energijos, galiu jiems pasakyti – klystate. Vaikai nieko neatima, jeigu turi aiškias gyvenimo vertybes.
Po vyro mirties mergaites laikiau suspaudusi į kumštį ir lenkiau prie darbo, kad tik nenueitų šunkeliais.
Manau, didžiausia moters laimė gyvenime – turėti šalia tikrą draugą, mylimą žmogų.
– Bet jūsų gyvenimo draugas išėjo...
– Tai buvo nepaprastas žmogus. Laikas, praleistas su juo, man suteikė energijos likusiam gyvenimui. Ilgai gyvenau vien tik juo net ir jam išėjus.
Tas išbūtas, išjaustas su juo laikas buvo kokybiškas ir nepakartojamas. Todėl negaliu net pamanyti, jog galėčiau gyventi kitaip. Aš su Vaidotu nugyvenau visą įmanomą gyvenimą.
Kai vaikai buvo mažiukai, mudu sėdėdavome ir fantazuodavome apie ateitį: kaip pasensime, kaip įsikibę į parankę eisime pasivaikščioti, kaip vaikai atvažiuos mūsų aplankyti... Mes žiūrėdavome vienas kitam į akis ir žinodavome, kad negalėtume vienas kito išduoti. Štai tokia meilė buvo.
Būdama šalia to vyro, patyriau tokią gyvenimo pilnatvę, tokį jausmo gylį ir begalybę, kad man jos užteks visam likusiam gyvenimui.
Nė vienas vyras Vaidotui niekada neprilygs. Tikra meilė būna tik kartą gyvenime. Tuo neabejoju ir šventai tikiu.
– Jūsų dukterys muzikos garsais tarsi rašo meilės laiškus tėčiui ir siunčia juos į dangų. Muzikos karalystė – dangaus karalystei. Tokiame lygmenyje išsitrina fizinės meilės ribos, lieka tik visa apimanti meilė, kuri niekada nesibaigia.
– Mano ir Vaidoto ryšys iš tiesų buvo nepaprastas. Todėl man labai gaila, kad mergaitės nepatyrė šio didžio žmogaus meilės, jo santykio su aplinka.
Tačiau jei Vaidotas būtų buvęs gyvas, mergaitėms būtų sunku susirasti vyrą, nes prilygti Vaidotui vargu ar kuris galėtų.
Su tėčiu jas supažindinu pamažu. Viskas turi būti atliekama laiku, kai mergaitės jau gali suvokti ir priimti kitokį pasaulį. Vyresnėlės dukterys jau peržiūrėjusios ir vaizdo medžiagą apie Vaidotą, ir jo tekstus skaičiusios. O jaunėlės tam pažinimo aktui dar turi subręsti, suaugti.
– Man atrodo, kad jūs vis dar jaučiate vyrą šalia, tarsi jums būtų sustojęs laikas, kai Vaidotas išėjo.
– Mes negyvename praeitimi. Net Vaidoto nuotraukos nelaikome namuose. Kabo tik vieno dailininko tapytas jo portretas. Mes tikrai negarbiname mirusiojo – su juo jau atsisveikinome. Bet mes gyvi ta energija, kurią jis paliko išeidamas.
„Regnum Musicale” – Vaidoto darbų tąsa. Vaidotas buvo įkūręs ne pelno organizaciją „Regnum”. Turėjo minčių dėl teatro, imtis šviesių žmonių sambūrio. Jis norėjo sukurti tobulą karalystę – gražų, kultūringą žmonių bendravimą, paremtą dvasinėmis vertybėmis.
O aš sukūriau ansamblį. Atliekame klasikos kūrinius, kurie pakylėja, nuskaidrina kasdienį gyvenimą, skatina sielą veržtis aukščiau, atsiplėšti nuo žemiškų dalykų. Juk muzika – tokia galia! Už ją galingesnė tik meilė.