Prisėdęs iškart perskaičiau jį visą. Jaučiausi taip, tarsi ankstyvą pavasarį būčiau radęs besiskleidžiantį pumpurą ar išgirdęs ilgai negirdėtą gražiausią jaunystės laikų meilės dainą.
Buvo įdomu stebėti, kaip puslapis po puslapio vaikiška rašysena nevienodo dydžio raidėmis tampa lygesnė, svajos – brandesnės, o pamąstymai – protingesni ir laisvesni.
Dabar manau, kad reikėjo tada nepatingėti ir dažniau atsiverti dienoraščiui. Galėčiau giliau į save pažvelgti.
Daugiausia šypsojausi skaitydamas linkėjimus. Buvo tarpsnis, kai keletą kartų liepiau sau susirasti gražią žmoną. Tokią ir radau. Skirtumas tik tas, kad nuo vaikystės svajojau apie šviesiaplaukę, o vedžiau tamsiaplaukę.
Dar radau rimtą kone dvidešimties metų senumo įrašą: „Gediminai, būtinai pasistatyk namą.” To dar neįgyvendinau, tačiau vis dažniau pagalvoju, kaip iš daugiabučio persikraustyti į nuosavą namą.
Pasirodo, jaunystėje apie jokias televizijas ar verslininkavimą net minties nebuvo. Tikrai nuo dienoraščio tokio troškimo nebūčiau nuslėpęs. Tiesa, ten galima rasti užuominų apie norą tapti garsiu rašytoju, žurnalistu, muzikantu, net dainininku. Gaila, kad likimas nei sklandžiu rašymu, nei gražiu balsu manęs neapdovanojo. Tad ir svajonės buvo pasimiršusios.
Labiausiai nudžiugau, kai viename puslapyje perskaičiau: „Turėk du vaikus.” Kadangi augau vienturtis, nuo mažens svajojau turėti mažiausiai dvi atžalas. Tai – vienas prasmingiausių ir gražiausių išsipildžiusių linkėjimų. Vyresniajam sūnui Mykolui – jau keturiolika, mažyliui Jonui – pusantrų metų.
Žinote, koks paskutinis įrašas rudame sąsiuvinyje? „Kai būsi senas, kokių trisdešimties ar keturiasdešimties metų, perskaityk šį dienoraštį paskutinįkart ir įmesk į židinį, kad niekam kitam į rankas nepatektų.”
Tai mane pribloškė. Iki keturiasdešimtmečio man – tik dveji metai, tačiau dienoraščio deginti nesiruošiu. Ir ne tik todėl, kad židinio dar neįsirengiau, bet ir todėl, kad nesijaučiu senas.
Kodėl dabar nerašau dienoraščio? Manau, kad jį reikia rašyti vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje, kol dar gyvenimas atrodo lyg rožėmis klotas, o ateitis – tolima ir labai graži.
Tada neįtikimiausią sumanymą lengva ranka gali parašyti. Na, ir kas, kad jis taip ir liks tik įrašas.
Dabar svajonių į popieriaus lapą neperkeliu, bet galvoje jų vis dar knibžda.
Viena jų – namas. Tik jis turėtų stovėti ne Lietuvoje, o, pavyzdžiui, Australijoje.
Lieka baigti mokėti bankui paskolą už restoraną Kaune, tuomet parduoti visą turtą bei verslą ir išvykti.
Parengė Iveta Skliutaitė