Vengiu rėksmingų, pavydžių, plepių moterų draugijos.
Ramybė man yra svarbiausia, todėl vengiu ir konfliktų. Seniai suvokiau: geriau savo žmonai Birutei nusileisti nei prieštarauti.
Jaunystėje, ypač tada, kai su ansambliu „Nerija” gastroliavome po visą Sovietų Sąjungą, gerbėjų dėmesio nestokojau. Po kiekvieno koncerto gaudavau gėlių, dovanų. Dažniausiai gerbėjos dovanodavo pliušinius žaislus.
Įkyrių, maniakiškų gerbėjų nesutikau. Todėl man nebuvo reikalo slapstytis nuo neprognozuojamų persekiotojų. Manau, gal anksčiau merginos buvo drovesnės, ne tokios įžūlios kaip šiais laikais.
* * *
Kai susitikau su Birute, buvau perkopęs dvidešimtmetį.
Susipažinome kavinėje, visą vakarą kalbėjome, po to išėjome pasivaikščioti į miestą, vėliau patraukėme į šokius. Man ji iškart patiko – graži, mėlynakė, turėjo humoro jausmą.
Santuokoje sėkmingai išgyvenome daugiau kaip keturiasdešimt metų. Labiausiai Birutei esu dėkingas už kantrybę.
Gyvenant kartu, konfliktai neišvengiami. Kad išsaugotum santykius, reikia pakantumo, kantrybės, tolerancijos. Bet šios savybės išsiugdomos tik per ilgus bendro gyvenimo metus.
Jaunystėje su žmona susibardavome, rėkdavome. Gyvenimiška išmintis parodė, kad geriau patylėti, nusileisti nei gilintis į problemą, kuri nė grašio neverta. Manau, jog dėl smulkmenų neverta gadinti nervų nei sau, nei kitam žmogui.
* * *
Žmonai retokai sakau komplimentus. Manau, kad ji pagyras norėtų girdėti dažniau. Bet nesu iš tų, kurie atvirai reiškia emocijas.
Koncertuose dainuoju apie meilę, santykius, jausmus. Nė vienos savo atliekamos dainos nesu skyręs Birutei. Tačiau visada jai parnešu gėlių, gautų per koncertus. Ji nemėgsta dygliuotų rožių. Ne kartą yra užsiminusi, jog neneščiau į namus rožių, nes nuo dyglių jos rankos būna kruvinos.
Ir aš priimdamas scenoje rožes dažnai įsiduriu. Stveriu už kotų negalvodamas. Po to žiūriu, jog trykšta kraujas. Rožės, nors ir gražios, daug kraujo nuleidžia. Manau, kad nuo jų mano pralieto kraujo užtektų visam kariniam batalionui.
Žmonai dovanoju ne tik per koncertus gautas gėles. Nuperku gėlių ir be progos. Pavyzdžiui, pavasarį einu saulėta gatve, pamatau narcizus, susižaviu ir nuperku. Žinau, kad Birutė apsidžiaugs. Tokios pastangos kainuoja nedaug, o sieloje būna gera.
Kaip dar palepinu žmoną? Šioje srityje neturiu kuo pasigirti. Rytais į lovą kavos nenešu. Kartais Birutei pasiūlau, bet ji nenori. Sako, kad patalynę gali netyčia aplieti.
Moku gaminti valgį. Tik tai darau retai, nes Birutė yra geresnė kulinarė. Padedu žmonai buityje, kai reikia ką nors sutvarkyti, sukalti, sutaisyti.
Mėgstu su žmona vaikščioti po parduotuves. Birutė yra praktiška. Mielai einu kartu su ja, kad nepripirkčiau kokių nors niekniekių. Norėdamas sutaupyti laiko, čiumpu, kas papuola po ranka. Žmona mane atkalba.
Kaip elgiuosi, jei mano moteriai staiga sugenda nuotaika, ji užsisklendžia, nenori kalbėti? Nepuolu nieko aiškintis, kalbinti, nes, atvirai kalbant, tyla man yra prabanga. Gavęs progą pasimėgauti ramybe ir tyla „kaifuoju”.
* * *
Šioje žemėje gyvenu ilgokai. Neseniai sulaukiau 64-erių. Daug ko išmokau, bet moterų suprasti nepavyko. Manau, kad niekada nepavyks. Bet ir nebūtina.
Moteris – nesuvokiamas kūrinys. Yra situacijų, kuriose gali daugiau ar mažiau numanyti, kaip artimas žmogus pasielgs. Bet tai neturi nieko bendra su moters pasaulio suvokimu. Juk dažnai moteris pati savęs nesupranta.
Kvailai elgiasi vyrai, kurie stengiasi bet kokia kaina „išlukštenti” moterį. Jie tik beviltiškai gaišta laiką. Moters nereikia bandyti suprasti. Moterį reikia mylėti.
Kaip puoselėti jausmus? Dailiosios lyties atstovėms iš vyrų reikia dėmesio, saugumo jausmo, rūpesčio, gerovės. Jos nori jausti tvirtus vyro pečius. Ar mano žmona laiminga su manimi? Gal ir nelabai. O gal vis dėlto kažkiek laiminga? Kartais susėdam vakarais pabendrauti, bet tokių temų jau seniai negvildenome.