Torūnė. Pavasaris. Saulėtas sekmadienio rytas. Skamba bažnyčių varpai. Tuščioje gatvėje mes dviese: aš, jaunas aktoriaus meistriškumo studentas, atvykęs į tarptautinį teatro festivalį su Eimunto Nekrošiaus miuziklu „Meilė ir mirtis Veronoje”, ir ji. Tiesiog jauna, elegantiška, labai graži moteris, išdidžiai žingsniuojanti artimiausios bažnyčios link į mišias... Prasilenkiame.
Tada, uosdamas jos kvepalų šleifo likučius, pagalvoju, kad visi mitai apie stipriai išsidažiusias lenkes ir pigius blizgučius per šitą vieną akimirką pažiro šukėmis.
* * *
Madridas. Po dienos klajonių su vietos papročius išmanančiais bičiuliais užsukame vyno ąsočio į tokį keistą Madrido kontekste grybukų barą. Grybukai ten paprasčiausi – su česnaku ar kokiu užpilu keptuvėje apskrudę pievagrybiai. Tai pagrindinis užkandis prie gausiai į taures besiliejančio vyno.
Išsitraukiu iš krepšio ką tik lauktuvių nupirktą juodą flamenko vėduoklę. Mėginu ją efektingai išskleisti taip, kaip mokė žilstelėjusi parduotuvės savininkė. Man nepavyksta, bičiuliai juokiasi. Staiga pasigirsta išskleidžiamos vėduoklės garsas. Pakeliame akis.
Nuo gretimo staliuko šypsosi žavi pusamžė tamsiaodė kubietė (kaip vėliau paaiškėjo, gyvena Majamyje, bet naktimis sapnuoja tik Havaną) dviem eilėmis akinamo baltumo dantų. Jos rankose išskleista lygiai tokia pat vėduoklė. Staigiu rankos judesiu ji man parodo, kaip tiksliai reikia elgtis su šia gracinga „aparatūra”. Išmokstu per minutę. Tai – tik viso ilgo vakaro pradžia.
Flirtas, žaižaruojančios akys, svinguojantys klubai, aistringi šokiai, kubietiškai lietuviškos dainos, vyno purslai, nenusakomas siautulys...
Bičiuliai iki šiol man juokais priekaištauja, kad atsisakiau pasiūlymo praleisti naktį su ja. Galbūt dabar gyvenčiau sau Majamyje, rūkyčiau cigarus ir žvalgyčiausi nuo kranto į laisvės salą, į Kubą.
* * *
Utrechtas. Studentų bendrabutis, kuris labiau primena stilingą viešbutuką. Su smagia kompanija viešime pas čia studijuojančią lietuvę draugę. Kai vakarais visi įnamiai, jų svečiai ir draugai suguža į didelę bendrą virtuvę, čia maišosi lietuvių, rusų, lenkų, ispanų, kinų, japonų ir kitokios kalbos.
Dušai bendri ir kabinos tik trys, tad tenka palaukti savo eilės. Štai vieną tokį rytą apsidžiaugiu radęs dušinę visiškai tuščią. Bėda tik ta, kad vidury tos patalpos tyvuliuoja bala, didumo sulig ežeru. Pamanau, kad ne aš pridirbau, ne man ir valyti, ir šoku po šilta srove.
Kai sausas ir švarus išlendu iš dušo, ketindamas peršokti tą balą, ūmai susiduriu su priekaištingu tamsių migdolinių akių žvilgsniu. Sayaka. Japonė!
Sayaka, kuri net virdama žirnių košę išlieka gracinga ir neprieinama, it marmuro statula. Sayaka netardama nė žodžio elegantiškai kojos pirštų galiukais stuksena į grindis ties balos kraštu. Tas judesys spinduliuoja nebylų priekaištą ir raginimą KUO GREIČIAU visa tai sutvarkyti, kad puolu pas bičiulę: „Kur skuduras? Ten Sayaka!”
Bičiulės veide atsiranda siaubo grimasa. Šaukdama „O, Dieve” ji puola į dušinę valyti tos balos.
* * *
Paryžius. Suvenyrų parduotuvėlė. Apžiūrinėju atvirukus. Renku juos, tad perku neįtikėtinais kiekiais. Viename jų – François Truffaut filmo „Žiulis ir Džimas” kadras, kuriame visi trys pagrindiniai herojai šypsodamiesi bėga po tiltu.
Du vyrai ir moteris – Jeanne Moreau. Jei man reikėtų išrinkti pačią gražiausią aštuoniasdešimtmetę, tai būtų ji. Taip elegantiškai, lengvai, gražiai ir be prievartos susenti reikia mokėti.
Atrodo, ji nesigėdi nė vienos savo raukšlės. Ir todėl ji vis dar graži. Ne be reikalo prancūzė, ne be reikalo kino deivė.
* * *
Portas. Miestui nyrant į sutemas, su keliaujančiais bičiuliais leidžiamės kalvotomis gatvėmis į Ribeirą, seniausią šito purvino ir žavaus miesto dalį.
Kelią mums užtveria ginkluoti policininkai su šunimis. Mums liepia sukti į šonines gatves. Vienoje jų mums kone prieš pat nosį cypdamas stabdžiais sustoja milžinišku greičiu atlėkęs automobilis.
Iš jo iššoka vyras ir moteris. Abu vilki juodai, akis dengia masyvūs tamsūs akiniai. Vyras skubiai ištraukia sunkų, didelį juodą šiukšlių maišą ir, užtrenkęs dureles, neria kartu su kulniukais kaukšinčia dama į vakaro sutemas. Dar kurį laiką girdime kulniukų kaukšėjimą.
Susižvalgome. Keistas nutikimas, ir tiek. Kitą rytą kavinėje numestame laikraštyje perskaitome apie vakarykštį stambaus Porto banko apiplėšimą. Plėšikai buvo du. Vyras ir moteris.
Parengė Laura Čaplinskaitė, nuotr. iš asmeninio albumo