Per fotosesiją Elena krykštavo kaip mergaitė – jai įdomu ne tik kosmetika, bet ir kiekvienas drabužis, apyrankė, bateliai.
Jau fotografavimosi išvakarėse ji spirgėjo iš nekantrumo, norėdama pamatyti būsimas nuotraukas.
„Kur tik manęs nebuvo, bet dar niekada nesifotografavau „Stiliaus” viršeliui”, – šypsojosi scenos žvaigždė.
Fotosesija neužtruko – jau 12 metų scenoje dainuojanti moteris pati žino, kaip pozuoti, šypsotis. Kai kitą dieną susitikome pasikalbėti, Atlanta atrodė atsipalaidavusi ir rami.
„Atėjo laikas perkratyti savo gyvenimą? – paklausė ji. – Balandžio 5-ąją švęsiu trisdešimtmetį. Matyt, tai – geriausia proga rimtai pasikalbėti.”
* * *
– Trisdešimt metų jums – daug ar mažai?
– Visai nebijau šito skaičius. Dabar galvoju tik apie tai, kad noriu gerai atšvęsti. Pirmiausia noriu puikiai atrodyti. Noriu triukšmo, nes galbūt greitai tokia proga nebepasitaikys.
Dar po dešimties metų švęsiu ne ką prasčiau. Nesijaučiu pasenusi. Žinoma, kai kas yra kitaip. Pavyzdžiui, jėgų mažiau nei prieš 10 metų. Linksmintis iki šeštos valandos ryto jau nelabai galiu. Dvi dienas – irgi nelabai. (Juokiasi.)
Aš nekovoju su metais, priimu viską taip, kaip yra. Matyt, taip ir turi būti, juk viskam – savas laikas. Trisdešimtmetis yra aukso vidurys, kai dar nesi visai surimtėjęs, bet ir nebesitaškai.
Gali sau daugiau leisti, bet tai, ką leidi, yra pamatuota ir neperžengia sveiko proto. Kai esi jaunas, turi daug energijos, bet neturi didesnių galimybių, pavyzdžiui, pakeliauti, įsigyti ką nors svarbesnio.
Nesijaučiu mergaitė su dviem kasytėmis. Manau, kad esu subrendusi. Atsikračiau vėjavaikiškumo, šiek tiek surimtėjau.
Ir su draugėmis vis pasikalbame, kad požiūris labai pasikeitė. Šnekamės apie kitokius dalykus nei prieš dešimt metų. Gyvename kitaip.
– O dvylika metų scenoje dainininkui – dar paauglystė ar jau brandus amžius?
– Manau, kad tai – netrumpas laikotarpis. Tiek metų išsilaikyti ir nedingti iš eterio nėra paprasta.
Prisimenu, kai būdama aštuoniolikos pirmą kartą lipau į sceną. Tuomet troškau dainuoti, norėjau, kad manęs visur būtų daug.
Džiaugiausi, kad ir tuomet galėjau dirbti su profesionalais, tokie žmonės buvo šalia.
„Radiocentro” apdovanojimai, „Foje” koncertas sostinės Vingio parke. Tai buvo renginiai, kurie įkvėpė daugelį paauglių. Aš buvau viena jų.
Pamenu, žiūrėjau į Andrių Mamontovą su begaline pagarba ir svajojau, kad norėčiau kada nors su juo padainuoti. Ši svajonė išsipildė.
– Į pramogų pasaulį patekote vos sulaukusi pilnametystės. Kokių pagundų tuomet buvo merginai, neseniai baigusiai mokyklą?
– Visokių buvo. Troškau išsikraustyti iš tėvų namų, pradėti suaugusiųjų gyvenimą, nes jaučiausi subrendusi ir savarankiška. Su drauge išsinuomojome butą.
Draugai, vakarėliai tapo kasdienybe. Visko buvo. Savaitgaliais važiuodavau koncertuoti, būrį draugų palikdavau savo namuose, o grįžusi visus rasdavau.
Tuomet buvo smagu. Atrodė, kad negali būti kitaip. Juk mes jauni, savarankiški žmonės, galime elgtis, kaip tik norime.
Tačiau kai dabar pagalvoju, kad jei mano duktė būdama 18-os sugalvos palikti namus, – nukrato šiurpas. Ne! To negali būti.
Dabar kitokie laikai. Gyventi nėra saugu, ypač turint omenyje vaikus. Pažiūrėkite, kas darosi mokyklose, kiemuose, net gatvėje.
– Ko reikia moteriai, kad ji jaustųsi laiminga?
– Visko, ką aš turiu. (Juokiasi.) Mylimo žmogaus šalia, mėgstamo darbo, profesinės sėkmės, motinystės džiaugsmo. Tai yra laikas, kai galima stabtelėti ir pažvelgti į savo gyvenimą iš šalies.
Vieni tik susituokę, kiti nesusituokę augina nuostabius vaikus, treti neturi šeimos, bet jiems puikiai sekasi karjera, ketvirti dar tik ieško savo kelio.
Visada galima įžvelgti laimės trupinėlį. Dabar kalbėdama net suvokiau, kad viskas – nerealu. Viskas, kas vyksta mano gyvenime šiuo metu, yra tiesiog nuostabu.
Galėčiau sustoti ir pabūti. Dar kokį dešimt metų. Geras laikas. Ir prasmingas pokalbis.
– Ar taip būna, kad visur puikiai sektųsi?
– Jei tai būtų neįmanoma, kam tada ko nors siekti ir stengtis? Aš irgi nežinau, ar man visi šie dalykai įmanomi, tačiau stengiuosi, einu to link, kad ir labai mažais žingsneliais.
Tikiu tuo ir noriu, kad taip būtų. Kai kas nors nesiseka, labai paprasta pagailėti savęs ir nuspręsti, kad kažkas vis tiek neįmanoma.
Aš irgi nesu laimės kūdikis, kuriam gyvenime viskas ėjosi kaip iš pypkės. Tačiau po nesėkmių stojuosi ir vėl einu. Jei nepavyko vieną kartą, dar nereiškia, kad nepavyks niekada.
Turėjau ne vieną galimybę nusivilti savimi ir savo norus užrakinti giliai stalčiuje. Tačiau man visada atrodė, kad taip negalima.
Nereikia norėti begalybės daiktų ar dalykų. Man svarbiausia – sveikata, artimieji. Galbūt dar kelionės, išplečiančios akiratį. Mokėjimas džiaugtis tuo, ką turi, ir tai saugoti.
– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas gimus dukrelei?
– Vaikas apverčia aukštyn kojomis visų tėvų gyvenimą. Aš tikrai nesu išimtis. Saulei netrukus bus ketveri, o aš kartais suvokiu, kad viskas vyksta be galo greitai.
Ji jau tokia didelė! Kažkada buvo maža kruopytė, o dabar – didelė mergaitė. Būti mama – keistas jausmas. Tokį artimą ryšį jaučia tik vaikas ir mama.
Vaiko santykis su kitais artimaisiais, seneliais yra dar kitoks.
Rytais Saulė mėgsta atbėgti pas mane į lovą – myluoja, čiūčiuoja. Tada jai sakau: „Saulyte, tu tokia visa mano, su niekuo nesidalinsiu.” Bet dalinamės. (Juokiasi.)
– Su jūsų mama, savo močiute, Saulė sutaria?
– Taip, mano mamos vaidmuo Saulės gyvenime labai reikšmingas. Gimus Saulei, gyvenome vienoje laiptinėje su mano tėvais ir močiute. Visi buvome krūvoje.
Man tikrai reikėjo pagalbos. Kartu ir verkėme, ir juokėmės. Mamos buvimas šalia, patarimai, palaikymas man yra svarbūs.
– Turite omenyje tą laiką, kai jus skaudžiai išdavė tuometis gyvenimo draugas Oskaras Silevičius? Vos gimus dukrelei jis paliko jus.
– Taip. Tokių dalykų negali pasirinkti. Nutiko taip, kaip nutiko, ir tiek. Visi turėjome daug rūpesčių. Ir dėl vaiko, ir kiekvienas dėl savęs.
Tačiau dabar aš vėl džiaugiuosi gyvenimu. Man tuoj sukaks trisdešimt. (Juokiasi.) Net kalbėdama apie praeitį galiu pasidžiaugti, kad laikas yra nuostabus. Mes daug išgyvenome.
– Kaip jaunai moteriai atsitiesti po tokio košmaro?
– Atsitiesi, niekas tavęs neklausia, nori to ar ne. Neturėjau pasirinkimo. Kai gyvenime būna labai blogai, atsiranda savotiškas blokatorius.
Stengiuosi nepasiduoti neigiamiems dalykams ir emocijoms. Supratau, kad turiu naują gyvenimą, dukrelę, naujų tikslų, todėl turiu eiti į priekį.
Nieko daugiau negalėjau padaryti. Neturėjau nė minutės laiko pagalvoti, pagailėti savęs ar pasvarstyti, ką daryti.
Juk mažam vaikui nepasakysi, kad jis palauktų, kol tu atsitiesi, ar kad reikia tave pačią paguosti. Nėra kada.
– Esate labai stipri.
– Taip? Nežinau. Turbūt. Neturėjau kito atsakymo, kito varianto. Ką galėjau daryti? Pulti į depresiją?
Tada tai tikrai būtų buvę blogai, dar blogiau. Tikinau save, kad viskas bus gerai.
Gyvenime būna daug išbandymų, čia buvo vienas iš jų. Tokiems dalykams negali būti pasiruošęs.
Dabar turiu Saulę. Taip turėjo nutikti, kad turėčiau tai, ką turiu. Šiuo metu nebūtų taip gerai. Noriu užmiršti visą šią istoriją.
Plačiau apie tai žurnale "Stilius"