Kartą švedų režisierius Ingmaras Bergmanas pasakė, kad jokia kita meno rūšis taip nepaveikia jausmų, neprasiskverbia taip giliai į žmogaus sielos užkampius kaip kinas.
Jis kalbėjo apie gerą kiną. Tokį, kokį kūrė pats, kokį kūrė rusas Andrejus Tarkovskis, italai Federico Fellini, Michelangelo Antonioni.
O dabar tokį kiną kuria pasaulinio pripažinimo sulaukęs vilnietis kino režisierius Šarūnas Bartas.
Nepriklausomybės pradžioje jis įkūrė pirmąją nepriklausomą kino studiją „Kinema”.
Apie talentingą režisierių prikurta daug legendų. Kai ruošiausi šiam interviu, prisiklausiau visokių kalbų kalbelių.
Vieni meno žmonės pasakojo, kad Šarūnas yra nuotaikos žmogus ir bus, kaip pasiseks: arba ką nors pasakys, arba neištars nė žodžio. Kiti sakė, kad jis iš viso nelinkęs bendrauti su žurnalistais, gąsdino, kad tai – pasipūtęs, išpaikintas tarptautinės šlovės žmogus.
Susitikusi su režisieriumi įsitikinau, kad tai joks siaubūnas, priklausantis nuo nuotaikų ir niekinantis aplinkinius.
Pasikalbėti Š.Bartas pakvietė į kino studijos „Kinema” biurą. Įsitaisėme prie didelio darbo stalo priešingose pusėse. Ant jo garavo kava, gulėjo knygos, popierių šūsnis, lėkštė su sausainiais. Romantiškumo teikė vazone išstypusi rožinės spalvos orchidėja.
Šarūnas traukė vieną cigaretę po kitos, pokalbio metu sėdėjo kaip ant adatų. Atrodė, kad jam visą kūną skaudėjo nuo bendravimo su pirmą kartą sutiktais žmonėmis.
Tačiau kūrėjas mandagiai atsakinėjo į tikriausiai šimtus kartų girdėtus klausimus apie savo filmus, keliones, liūdesį, kūrybinę sėkmę, vienatvę.
Š.Bartas kalbėjo tyliai ir lėtai, kruopščiai parinkdamas žodžius. Reikėjo klausyti susitelkus ir ištempus ausis. Akimirką nuvilnijo mintis: „Ar mano diktofonas pajėgs įrašyti tokį tylų balsą?”
Daugmaž į visus klausimus režisierius atsakinėjo viena tonacija, lyg kažkuriame sielos stalčiuje būtų nuspaudęs vieną natą ir tęsęs ją visą interviu laiką – pusantros valandos.
Jo vidinę įtampą išdavė nežinančios kur pasidėti rankos. Vieną akimirką režisieriaus pirštai imdavo energingai sukioti pieštuką, tada jis lyg neklaužada paauglys įsigudrindavo braižyti juo darbo stalą, vėliau energingai prisidegdavo cigaretę.
Kino industrijoje Š.Bartas – žmogus orkestras. Jis ne tik režisuoja savo filmus, bet dažnai pats stovi už kameros, kartais rašo scenarijus, neretai atlieka pagrindinius vaidmenis.
Užsienio kritikai už tai jį liaupsina. Pernai po Berlyno kino festivalyje įvykusio filmo „Eurazijos aborigenas” premjeros vienas Vokietijos dienraščio „Die Tageszeitung” kritikas rašė: „Jis atrodo ne blogiau nei gražuolis britas Danielis Craigas. Ir kaip režisierius, ir kaip aktorius Š.Bartas rodo aukščiausios klasės kiną.”
Nors įvairių šalių kritikai lietuvį dažnai lygina su garsiais pasaulio kino milžinais, Š.Bartas purtosi bet kokių paralelių su kitais, net genialiais filmų kūrėjais.
Jam būdingas savitas stilius ir braižas. Jo filmų neįmanoma sumaišyti nė su jokiais kitais, net jei kartais ir pražiopsotum titrus. Sakoma, kad Š.Barto kino juostose net tyla yra išskirtinė.
Prieš porą metų prancūzų televizijos kompanija sukūrė dokumentinį filmą „Šarūnas Bartas – vienas lauke karys”.
Idėjos autorius ir prodiuseris – Guillaume’as Coudray. Jis iki šiol prisimena prieš keliolika metų patirtą įspūdį, kai sėdėdamas kino salėje pamatė Š.Barto „Tris dienas” ir „Koridorių”. Viskas, ką tuomet galėjo pasakyti, buvo: „Dieve mano!”
Vėliau G.Coudray pamatė dar kelis lietuvio filmus ir išdrįso susisiekti su režisieriumi. Prancūzas įtikino Š.Bartą priimti pas save dirbti. Guillaume’as trejus metus dirbo režisieriaus asistentu, kol buvo sukurta kino juosta „Laisvė”. Po to G.Coudray dar kartą grįžo į Lietuvą norėdamas sukurti dokumentinį filmą apie jį pakerėjusį režisierių.
Š.Bartui kažkodėl nepatiko filmo pavadinimas. „Vienas lauke karys” – beviltiškas reikalas, juk vienam kariauti neįmanoma”, – sakė Šarūnas.
Tačiau prancūzas greičiausiai savo vizijose matė ne mūšio lauke su kalaviju rankose besiplaikstantį vienišą kareivį, o žmogų, kuris savo filmais daugybės žmonių širdyse sugebėjo palikti neišdildomą atspaudą.
Svarbų vaidmenį Š.Bartas savo filmuose suteikia moterims, subtiliai išryškina jų pasaulį, išgyvenimus, nuojautas, ilgesį, prisiminimus, vienatvę, skausmą. Ypač tai išraiškingai atsiskleidžia stambaus plano portretuose. Veidai milžiniški. Akyse skausmas, išmintis ir viltis, net kai atrodo, kad jos nebeliko.
Kai kurioms pagrindinių vaidmenų atlikėjoms likimas lėmė būti ir režisieriaus mylimosioms. Su rusų aktore Jekaterina Golubeva, šiuo metu gyvenančia Prancūzijoje, Š.Bartas susilaukė dukters Inos Marijos.
Ne vienas kritikas mano, kad režisierius sėkmingai bendradarbiauja su aktorėmis, nes juos sieja meilė
Š.Bartas – išskirtinė asmenybė, novatorius. Kažkas jį gražiai pavadino naujojo lietuvių kino vėliavnešiu.
* * *
– Stebint jūsų kūrybinę veiklą, gyvenimo filosofiją, susidaro įspūdis, kad jums pavyko įgyvendinti daugelio taip trokštamą svajonę: eiti prieš srovę ir nepataikaujant aplinkybėms daryti, ką norite.
– Negalėčiau teigti, kad viskas mano gyvenime nepriklauso nuo aplinkybių. Filmams kurti reikia daugybės lėšų. O tai reiškia, kad nuo tam tikrų aplinkybių esu priklausomas. Kiek situaciją galiu kontroliuoti ir palenkti į savo pusę, tai jau kitas dalykas. Kad viskas įvyktų taip, kaip norisi, tenka išeikvoti daug energijos.
– Pavyzdžiui, turite filmo idėją, tačiau matote, kad jam sukurti trūksta pinigų.
Kaip pasielgtumėte, jei atsirastų rėmėjai, bet susipažinę su scenarijumi paprašytų pakoreguoti jums svarbias scenas?
– Paprastai taip nebūna. Svarbiausia: turi idėją arba ne. Visada atsiranda, kas ja susidomi. Derybos dėl pinigų, manipuliuojant filmo autoriumi, nevyksta. Dar filmavimo darbams neprasidėjus yra daugmaž aišku, kiek galėtų kainuoti idėjos įgyvendinimas.
Prancūzijoje ir kitose Europos šalyse, kuriose dirbu, kištis į autoriaus darbą draudžia įstatymai.
Tačiau Rusijoje, su kuria irgi bendradarbiaujame, yra atvirkščiai. Ten vyrauja gana laukinis požiūris, niekas nepaiso įstatymų. Tokiu atveju filmo prodiuseris gali bandyti daryti režisieriams spaudimą, siūlyti savo aktorius, savo montažą ir ką tik nori.
Tačiau į mano darbą dar niekam rimtai įsikišti nepavyko. Jei yra idėja ir atsiranda galimybė ją įgyvendinti, kova prasideda, kai reikia už mažesnę sumą pagaminti brangesnį filmą. Tuomet reikia rasti būdą, kaip padidinti filmavimo dienų skaičių, kad būtų galima kokybiškiau dirbti.
– Ko dažniausiai atsisakote, jei tenka susispausti?
– Kartais atsisakome ištisų siužetinių linijų. Kiekvienas projektas yra skirtingas – žiūrime, ką galima pakeisti išsaugant esmę.
– Save priskirtumėte prie lanksčių ar nepajudinamų žmonių?
– Jei manau, kad tai – esminis dalykas, nenusileidžiu. Jei matau, kad tai nėra didelės svarbos reikalas, nebūnu užsispyręs.
– Ar studijų Maskvoje, Valstybiniame kinematografijos institute, metais su dėstytojais daug turėjote konfliktų?
– Turėjau rimtą konfliktą. Su kurso vadovybe įsitraukiau į ideologinį karą dėl dokumentinio filmo „Praėjusios dienos atminimui”, kurį pradėjau kurti pirmame kurse. Teko palikti kursą ir dokumentiką. Perėjau į vaidybinio kino specialybę, mokiausi pas kino meistrą Iraklijų Kvirikadzę.
Viskas pasikeitė į gera, nes I.Kvirikadzė buvo kitokio mąstymo ir naujos kartos žmogus, suprato, kad vien iš teorijos nieko neišmoksi. Išmokti gali dirbdamas. Pavyzdžiui, jis mano filmui „Trys dienos” padėjo gauti „Kodak” juostos.
– Kaip susidomėjote kinu?
– Būdamas šešerių susidomėjau fotografija. Turiu išsaugojęs kelias vaikystės nuotraukas. Vėliau ėmiau filmuoti.
Iš pradžių dirbau vienas, po to nuėjau į Kauno liaudies kino studiją „Banga” – dirbau meno vadovu ir kūriau filmus.
Dokumentinį trumpametražį filmą „Tofolarija” susukome Sibire. Jis buvo daugelyje mėgėjų kino festivalių. Tuo metu Sovietų Sąjungoje buvo tik dvi kategorijos – mėgėjų kinas ir valstybinis, profesionalų kuriamas.
Norint dirbti visavertį darbą ir patekti į didįjį ekraną, būtinai reikėjo VGIK diplomo, tai buvo iš esmės vienintelis kino institutas. Iš „Bangos” išvažiavau studijuoti į Maskvą.
– Ar tiesa, kad baigęs vidurinę mokyklą kurį laiką studijavote matematiką?
– Taip, vienerius metus Vilniaus universitete studijavau matematiką.
– Menas ir tikslieji mokslai tarsi nelabai dera?
– Būtų galima ginčytis, ar tai yra tikslusis mokslas. Matematikos mokslas labai platus, reikalauja daug fantazijos.
Vilniaus universitete supratau, kad kasmet informacijos kiekis didės, o norint būti matematikos teoretiku reikėtų vos ne vienuoliu tapti. Tuo metu jau buvau pradėjęs filmuoti.
– Galima sakyti, jog esate laimės kūdikis, nes anksti supratote, kad jūsų pašaukimas – fiksuoti vaizdus. Nemažai žmonių iki gyvenimo pabaigos neranda, kur save įprasminti.
– Nežinau, ar mane galima pavadinti laimės kūdikiu (juokiasi). Darbas žmogaus gyvenime yra svarbus, bet abejoju, ar suteikia daug laimės. Mėgstamas darbas neretai būna sunkus, sekinantis, atimantis daug sveikatos. O tai didelio džiaugsmo neteikia.
– Jūsų filmai sėkmingai rodomi Lietuvoje ir užsienyje. Jie keliauja į kino festivalius Kanuose, Venecijoje ar Berlyne. Užsienio kritikai liaupsina jūsų darbus. Kur slypi jūsų kūrybos sėkmė? Kas labiausiai užkabina žiūrovą?
– Šito nežinau. Kiekvienas randa savo. Mano filmuose nemažai erdvės, kurioje žiūrovai laisvi interpretuoti taip, kaip nori.
Stengiuosi, kad mano filmuose nebūtų surašytų ir nufilmuotų lozungų, tezių, kurias būtų pageidautina išmokti atmintinai.
Kalbėkime atvirai: yra žmonių, kuriems mano filmai labai patinka, bet nemažai yra tokių, kuriems nepatinka, jie jų nesupranta.
– Gal gerai, kad pasibaigus filmui žiūrovams kyla noras permąstyti gyvenimą, pasigilinti į save, tapti geresniems?
– Rimčiau susimąstyti ar kažką svarbaus pajusti daugelis žmonių chaotiškoje kasdienybėje neturi laiko. Žmogus yra izoliuotas nuo kitų, „uždarytas” savo galvoje. Todėl jam reikia iš šalies pasižiūrėti į gabalėlį gyvenimo, kad ir nufilmuoto ar kitokiu būdu perteikto. Tada jis nesijaučia toks vienišas, geriau suvokia aplinką, be to, jam lengviau suprasti ir savo vietą pasaulyje.
Poreikis gilintis į save egzistuoja seniai, o to galima pasiekti per įvairias meno šakas: literatūrą, kinematografiją, muziką, tapybą.
Galimybė jausti palengvina gyvenimą. Todėl meno rinka niekada nedings, nes žmogui ji gyvybiškai reikalinga.
Jei kalbėsime apie kiną, be mąstyti ir jausti skatinančių filmų, dar yra ir linksminamųjų – „amerikietiškų kalnelių”, kurie atlieka kitokį, šou vaidmenį.
– Kritikai dažnai jums žeria komplimentus: „genialus”, „išskirtinis”, „neįtikėtinas”. Ar pagyrimai labiau pamalonina, ar glumina?
– Būna ir taip, ir kitaip. Nelabai mėgstu pagyras. Labiau stengtis dirbti ar tobulėti jos nepadeda. Žmogus pastangų turi tiek, kiek tuo metu įmanoma, – nei mažiau, nei daugiau. Aš kurdamas bandau daryti viską, ką galiu.
– Ar žmonės, sakantys, jog nesupranta jūsų filmų, neliūdina?
– Jei žmogus nejaučia ar nesupranta, tiesiog taip yra. Ką aš galėčiau čia padaryti?
– Gamta jūsų filmuose atlieka labai svarbų vaidmenį. Veiksmas vyksta įvairiuose pasaulio kampeliuose – Maroke, Sibire, Kryme, Prancūzijoje. Ar ilgai ieškote reikiamo gamtovaizdžio?
– Dažniausiai ilgai. Važinėju, fotografuoju. Padarau tūkstančius nuotraukų. Vietas renkuosi atsakingai.
– Ar ten, kur filmavote, yra nors vienas kraštovaizdis, į kurį norėtumėte grįžti ilgesniam laikui, nuraminti sielą, tik jau ne kaip režisierius, o kaip paprastas keliautojas?
– Manau, tokios vietos nėra. Viena priežasčių – tose teritorijose praleidžiu ir taip daug laiko. Užtenka to pabuvimo.
Jei jaučiu, kad ankstesnį kartą ne viską padariau iki galo, dažniausiai grįžtu ir išsemiu idėją. Pavyzdžiui, būdamas devyniolikos metų susukau dvidešimties minučių dokumentinį filmą „Tofolarija” apie mažytę Sibiro tautelę Sajanų kalnuose.
Po dešimties metų grįžau į tas vietas dirbti prie filmo „Mūsų nedaug”. Pirmuoju atveju tame formate ir su turimomis lėšomis negalėjome parodyti visko.
– Bet niekada negrįžtate kaip keliautojas.
– Ne, aš išvis nemėgstu keliauti, nors daug važinėju po pasaulį. Keliauju tik tada, kai turiu konkretų tikslą.
– Jūsų filmai labai tapybiški. Gal kasdienybėje piešiate?
– Nepiešiu. Kažkada bandžiau, bet tai nevirto rimtu užsiėmimu.
– Jūsų filmuose dialogų mažai, kalbama vaizdais. Ar žiūrovams visada užtenka vaizduotės ir proto suvokti, ką slepia nepasakyti žodžiai?
– Kai kada neužtenka. Jei žmonės neturi galimybės matyti platesnio spektro filmų, vadovaujasi pigia, paviršutiniška televizijos produkcija, kuri specialiai sukurta tam, kad nereikėtų sutelkti dėmesio, kad galėtum dar kažką tuo pat metu veikti namuose, pavyzdžiui, kepti blynus. Tokiems žiūrovams sunku žiūrėti kitokį filmą.
Tendencija „greita ir pigu” stiprėja. Dauguma žmonių į kiną eina tikėdamiesi užmiršti savo problemas, lengvai praleisti laiką. Tik nedidelė dalis ateina paieškoti problemų. Kartais svarbu rasti problemas, kad galėtume bent mėginti jas spręsti.
Italų režisierius Federico Fellini buvo neįtikėtinai komercinis, žmonės netilpdavo į sales, jo filmų biudžetai buvo dideli. Tą patį galima pasakyti ir apie Michelangelo Antonioni.
Tačiau šiandien F.Fellini ir M.Antonioni filmai atsiliekančiose šalyse, tarp kurių yra ir Lietuva, jau vadinami eksperimentiniais.
– Atrodote ramus, kalbate tyliai. Bet jūsų kolegos yra prasitarę, jog kai darbas filmavimo aikštelėje nevyksta sklandžiai, galite virsti tironu. Ar taip yra iš tiesų? Kas dažniausiai jus išveda iš kantrybės?
– Nepakenčiu netvarkos, neleidžiančios dirbti. Tai mane visada išveda iš kantrybės. Ir kompetencijos trūkumas gali išvesti iš kantrybės.
– Ar esate iš tų režisierių, kurie diskutuoja su aktoriais, palikdami vietos improvizacijai, ar nusakote jiems tiksliai, ko norite, ir jie lyg pagal komandą turi viską atlikti nepriekaištingai?
– Viskas priklauso nuo aktoriaus. Vieniems reikia pasikalbėti, kitiems nereikia nieko pasakoti. Manau, kad anksčiau, nei aktorius įsijaučia į vaidmenį, nebūtina nieko aiškinti. Tegu jis daro taip, kaip supranta, jaučia. Tik po to galima bandyti daryti korekcijas. Tačiau kiekvienu atveju viskas vyksta skirtingai, nėra taisyklių.
– Talentinga prancūzų aktorė Valeria Bruni-Tedeschi, Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy žmonos Carlos Bruni sesuo, vaidinusi jūsų filme „Namai”, yra pasakiusi, kad Š.Barto filme ji pagaliau daro tai, ką visada kine norėjo daryti – ne vaidinti, o tiesiog būti. Kaip jūs aktoriams paaiškinate „buvimo” sąvoką?
– Daugelis aktorių besimokydami kai kuriose aukštosiose mokyklose yra dresuojami ir laužomi, mokomi apsimetinėti, o ne jausti. Įtikinamai vaidinti reiškia bent jau pačiam suprasti, ką darai, remtis savimi. Galima tai pavadinti ir buvimu, tai yra natūralia būsena. Kažkada buvo tokia režisieriaus Juozo Miltinio mokykla. Režisierius reikalaudavo iš aktorių natūralumo.
Dėl to jo aktoriai turėjo pasisekimą kine, kuriame dažnai atsiranda stambus planas, kur veidas dengia ekraną ir nieko nepavyksta paslėpti.
Ką reiškia vaidinti? Aktorius dirba savimi – savo kūnu, akimis, balsu. Jei vaidindamas negali susitapatinti su herojumi, viskas pakrinka: intonacija – sau, rankos – sau, veidas – sau. Reginys tampa neįtikinantis.
– Jūsų filmuose dramatiškose situacijose atsiduria žmonės, kurie ir šiaip yra nelaimingi, sutrikę, apimti nevilties. Kodėl nors kartą neparodžius laimingo žmogaus?
– Beveik visi žmonės yra sutrikę ir gana nelaimingi. Liūdesio yra kiekviename žingsnyje. Ir tikrai daug daugiau, nei mes pastebime išorėje. Liūdesys, manau, yra kur kas stipresnis jausmas nei džiugesys ar euforija. Todėl paprastai didžioji dalis žmonių vaikšto su savisaugos kaukėmis.
– Ar jūs turite daug kaukių?
– Vargu ar daug. Aš tiesiog nesiveržiu bendrauti ir nesiveržiu ten, kur tų kaukių reikia. Man taip geriau.
– Nepaisant liūdesio, sklindančio iš herojų akių, jūsų filmuose jaučiamas harmonijos ilgesys. O kur jūs pats ieškote harmonijos?
– Pirmiausia jos ieškoti bandau savyje. Rasti vidinę harmoniją labai sudėtinga. Mes gyvename ne harmoningame, o chaotiškame pasaulyje. Bet tas chaosas irgi turi savotišką harmoniją.
Jokių ritualų neatlieku. Nemedituoju. Galvoju daug ir aktyviai, bet negalėčiau to pavadinti meditacija.
– Susidaro įspūdis, kad vienišumas, liūdesys, ilgesys – jūsų gyvenimo pakeleiviai.
– Liūdesys yra gilesnis ir stabilesnis jausmas nei kiti jausmai. Nereikia nuo jo slėptis. Liūdesys nėra blogas jausmas, tik jis platesnis negu, pavyzdžiui, džiugesys. Liūdesyje viskas išgryninta, aiškiau matyti.
O vienišumas? Specialiai jo neieškau. Kaip ir specialiai neieškau bendravimo. Paviršutiniškas bendravimas yra gerokai blogiau negu vienišumas.
– Kiek arti prisileidžiate žmones? Ar stengiatės išlaikyti atstumą?
– Nemėgstu išlaikyti atstumo, nemėgstu barjerų, refleksų. Buvusių nuoskaudų nesinešu į ateitį. Ir nesidžiaugiu, kai atsargumą, sukeltą blogų išgyvenimų, regiu kitų žmonių akyse. Apima jausmas, tarsi jie bendrautų su savo praeities skauduliais. Tai nėra malonu, nežinau, kam tai reikalinga.
Dažnai žmonės, bendraujantys per atstumą ir vengiantys atskleisti jausmus, bijo patirti skausmą ar nusivylimą. Jie iš anksto nusiteikia nusivilti ir... nusivilia. Yra tokia rusų poetės Anos Achmatovos eilėraščio eilutė: „Ko bijai, tas tau ir nutiks.”
Jei nieko arti neprisileidi, vadinasi, bijai būti atviras. Tai reiškia būti labai vienišam. Nežinia, kas geriau: iš anksto viską iš savęs atimti bijant, kad kas nors įskaudins, ar surizikuoti. Žmogus negali ilgai būti vienas.
– Daug savęs atiduodate kūrybai. Ar lieka laiko meilei?
– Jei meilei nelieka laiko, tai kam tada jo lieka? Kita vertus, ką turite galvoje, sakydama meilei?
– Na, kalbu apie meilę moteriai.
– Aš bent jau įsivaizduoju, kad to jausmo žmogus kontroliuoti negali. Juk negalima susikaupti ir ko nors pamilti.
Tiesiog tai įvyksta arba ne. Manau, kad meilės kiekvienas gali duoti tiek, kiek jos turi.
– O jūs daug turite meilės?
– Žinau, kad jos yra. Bet nežinau, ar daug. Kaip tik šiandien ir negaliu atsakyti į šį klausimą.
– Vedėte anksti, dar mokydamasis vidurinėje mokykloje. Esate sakęs, kad tai darėte sąmoningai, norėjote šeimos. Keista, kad toks jaunas žmogus jautėsi sukurtas šeimai. Šiais laikais daugeliui laisvė atrodo brangesnė nei šeimos kūrimas.
– Na, man taip neatrodė. Ir aš to niekaip nesieju su laisve. Nežinau, kodėl žmogus turi būti nelaisvas, jei yra vedęs. Kartais kaip tik būna atvirkščiai.
– O kodėl nepavyko išsaugoti šeimos?
– Nežinau. Taip nutiko. Būna laikas, kai viskas atrodo vienaip, o paskui kažkas pasikeičia.
– Kūrėjo profesija yra egoistiška. Ar su jumis sunku išlaikyti artimus santykius?
– Viskas priklauso nuo žmogaus. Niekada nebūna, kad santykius lemtų tik vienas žmogus. Manau, kad kartais gali būti ir labai sunku, o kitą kartą gali būti ir visiškai paprasta.
– Sakoma, kad menininkas nuolat turi būti susižavėjęs. Ar lengvai susižavite?
– Pakylėjimo visiems reikia. Jei žmogus turi jėgų, žinoma, kuo nors susižavės. Tiek, kiek mes turime, tiek ir galime.
– Ar dėl kokios nors moters gerovės esate dėjęs tiek pat daug pastangų, kiek dėl savo filmo?
– Tai labai skirtingi dalykai. Tačiau bet kuriuo atveju, jei yra prasmė, pastangų reikia.
– Ką jūs gavote, ko išmokote iš sutiktų moterų?
– Du žmonės bendraudami gali vienas kitam suteikti daug artumo visomis prasmėmis. Tas artumas yra svarbus dalykas, auginantis žmogų kaip asmenybę.
– Ar su buvusiomis gyvenimo moterimis išsaugojote draugiškus santykius? O gal pasibaigusius santykius esate linkęs nukirsti kaip kirviu?
– Ne, ne. Dažniausiai po išsiskyrimo visiškai normaliai bendraujame, ypač jei yra tam tikrų sąlyčio taškų.
– Ar šiuo metu esate vienišas, ar turite artimą žmogų?
– Nenoriu apie tai kalbėti.
– Turite du vaikus – dvidešimt aštuonerių metų sūnų Luką ir keturiolikmetę dukterį Iną Mariją. Kaip manote, ar esate geras tėvas? Kokias gyvenimo tiesas skiepijate savo vaikams?
– Būnu ir geras, ir nelabai. Nesu griežtas. Jokių tiesų, filosofijų jiems neskiepiju, nes jų galbūt ir nėra. Žmogus jau sulaukęs vienerių yra savarankiška būtybė. Su vaiku reikia bendrauti, jį mylėti, globoti, o ne auklėti. Auklėjimas vyksta bendraujant su vaiku. Daugiau vargu ar ką galima padaryti.
Sūnus savarankiškas, dirba su kompiuterinėmis programomis. Duktė gyvena su manimi Vilniuje, mokosi vidurinėje mokykloje.
– Aštuoniolikos metų sukūrėte šeimą, nes to norėjote. Ar įsivaizduojate, jog dar kada nors galėtumėte sukurti šeimą?
– Įsivaizduoju. Tiksliau – vadovaujuosi patarle – niekada nesakyk „niekada”.
– Kur jūsų namai?
– Galima sakyti, jog gyvenu miške netoli Vilniaus. Bet kartais dėl darbo ilgą laiką gyvenu skirtingose vietose ir skirtingose valstybėse.
– Gamta jums artimesnė nei senamiesčio vaizdas pro langą?
– Senamiesčio vaizdus galiu pamatyti ir taip. Smagiau jaučiuosi tuščioje, ramioje erdvėje. Laisvalaikiu mėgstu sodinti medžius, gėles.
– Kaip jūsų slogi būsena atsispindi išorėje?
– Nežinau. Būna įvairiai. Kartais noriu užsidaryti, kartais leidžiu emocijoms prasiveržti.
– Praėjusį mėnesį nutikusi kuriozinė, plačiai nuskambėjusi istorija dėl kelis litus kainuojančio šampūno buteliuko, neva bandyto pavogti iš prekybos centro, jus stipriai sukrėtė?
– Tai buvo tikrų tikriausias kuriozas. Keistai pasijutau. Stovėjau prie kasos, prekės gulėjo vežimėlyje. Buvau ką tik atsiskaitęs. Staiga priėjo apsaugos darbuotojas ir pakvietė pasikalbėti.
Jis parodė vežimėlyje po striuke gulintį šampūno buteliuką, kurio nepastebėjau. Ėmė kaltinti. Bandžiau klausti: „Kas jums yra? Kodėl taip elgiatės, ko siekiate?”
Iš pradžių jis dar su šypsena bandė dviprasmiškai aiškinti: „Na, čia maža suma, gal kaip nors susitarsime.”
Pamatęs, kad ant jo nirštu, iškvietė policiją. Mane tas įvykis šokiravo.
– Ar esate prieraišus? Prie daiktų, žmonių, darbo vietos?
– Galima sakyti, kad taip.
– Kokie artimiausi kūrybiniai planai?
– Ruošiamės kurti istorinį filmą „Dovydo akmuo” apie 1948 metų Lietuvos įvykius Vinco Giedros romano „Sviesk, Dovydai, akmenį” pagrindu.