O gal tai gerai apgalvotas veiksmas žmogaus, svajojančio vieną dieną atsidurti žvaigždžių olimpe ir parduoti savo be galo visiems „įdomią” gyvenimo istoriją?
Galbūt dėl to niekada anksčiau nesiryžau rašyti dienoraščio. Nesugebėjau atsakyti sau į klausimą, kam man jo reikia.
Bet studijuodamas Gilfordo (Didžioji Britanija) vaidybos mokykloje pusę pastarųjų metų kasdien savo potyrius užrašinėjau į žurnalą.
Jėzus kažkada savo mokiniui yra pasakęs: „Niekas tavęs geriau nepažįsta nei tu pats save.” Dabar aš puikiai suprantu šio nebyliojo draugo, vardu dienoraštis, reikšmę.
Jis neknis proto ir neaiškins, kaip geriau pasielgti, kuriuo keliu pasukti ar kokius tinkamus žodžius sakyti, tik suteiks galimybę pažvelgti į savo sielos veidrodį ir rasti atsakymus.
* * *
Negaliu užmigti. Rašau. Tuo metu Lietuvoje žmonės bunda ir ruošiasi į darbą.
Nemoku planuoti laiko. Manau, tai – mano nemigos priežastis. Dvidešimt keturių valandų paros limitas varo mane iš proto. Dieve, suprask, aš gyvenu sumautame XXI amžiuje. Noriu ne tik mėgautis vienuolikos valandų vizitu dramos mokykloje, bet ir keliomis „CSI kriminalistų” serijomis, knyga, šio dienoraščio rašymu.
Grįžau iš Lietuvos. Buvau ten lygiai vieną dieną!
„Šeštadienį vėlai vakare parskrendu į gimtinę. Šie trumpalaikiai pasimatymai su Lietuva greitai taps vienos ar dviejų naktų nuotykiu. O jei Ji norės ko nors rimto? Kas, jeigu jai pasirodys, kad tai kažkas daugiau nei mano troškimas trumpam ją pajusti ir vėl paleisti? Man tikrai nereikia jokių įsipareigojimų. Bet seksas geras...” – taip rašiau dar prieš kelionę. Atsiimu metaforą apie seksą.
* * *
Ko pasiilgstu? Visko. Labiausiai – žinojimo, kad mane supa artimi žmonės, kad jie yra šalia. Mūsų šeimoje – naujas mažas žmogeliukas. Mano dukterėčia Smiltutė. Apie ją girdžiu kiekvieną dieną: kokį garsą ji išleidžia, ką sumurma, kaip pasižiūri, nusišypso.
Aną naktį sapnavau ją. Ji šnekėjo su manimi. Sakė, kad manęs nepažįsta, kad manęs nebuvo šalia, kai ji buvo visai maža. Ar tai turėtų ką nors reikšti? Aš nepamiršiu nė vieno man brangaus žmogaus. Tą pažadu visiems. Tikėkite.
* * *
Esu vienas. Kartais jaučiuosi be galo vienišas. Tu išėjai liepos mėnesį sakydama, kad esu tavo draugas.
Tu niekada nesupratai, kad man niekada nebūsi tik draugė, bet... Noriu, kad Tu būtum mano draugė, mano geriausia draugė.
Jei sakai, kad nebegali būti su manimi, nes jauti, jog aš esu Tau per daug brangus, kaip draugas – aš džiaugiuosi. Visada to ir siekiau – būti Tavo draugas. Ir šiek tiek daugiau.
„Iš aukščiau gautos tavo dovanos ir sugebėjimai tau nepriklauso. Jie priklauso žmonėms”, – citavo žymų teatrologą mano aktorinio dėstytojas.
Sutinku. Ir tai dar labiau verčia mane tobulintis. Išvažiavau, nes norėjau tapti ne tik geresniu savo amato specialistu, bet ir norėdamas tuo amatu pasidalinti su kitais.
Mane supa daugybė talentingų, šiltų žmonių. Dėkoju likimui, kitai nepaaiškinamai jėgai, o gal savo užsispyrimui, kad esu nublokštas čia. Galiu įgyvendinti savąją gyvenimo istoriją, mokytis iš kitų ir dalintis su jais tuo, ką pats moku.
Esu dėkingas šeimai, tėveliams už begalinį tikėjimą ir pagalbą kiekviename mano gyvenimo žingsnyje. Aš jus be galo myliu. Žinokite tai ir niekada neabejokite.
* * *
Laikrodis tiksi penktą valandą ryto. Dar trys valandos ir kelsiuosi į pirmąją – baleto paskaitą. Tai ir vėl man primena, kad visiškai nesiorientuoju laike, kuris vis dėlto kiekvienam atseikėtas vienodai.
Viskas, kas turi pradžią, turi ir... Netikiu banaliomis klišėmis. Viskas neturi turėti pabaigos. Niekas neturi turėti pabaigos. Aš ir Tu – mes tęsiame, mes esame dabar ir čia, gyvename ir džiaugiamės kiekviena diena.
Aš esu dabar.
Parengė Laura Čaplinskaitė, Klaudijaus Kairio, Vidmanto Balkūno ir Vlado Ščiavinsko nuotr.