Taip pasidabinusi Niujorke gyvenančio ir sparčiai pasaulyje garsėjančio menininko Žilvino Kempino instaliacijomis sostinės galerija „Vartai” paminėjo savo gyvavimo dvidešimtmetį.
Praėjusią savaitę surengtoje šventėje galerijos erdves užtvindė meno gerbėjai, dailininkai, kolekcininkai ir politikai. „Vartai” – viena novatoriškiausių galerijų, sėkmingai įsitvirtinusių šiuolaikinio meno scenoje.
Joje ne tik vyksta Lietuvos ir užsienio šiuolaikinių menininkų parodos, bet ir surengti pirmieji šiuolaikinio meno aukcionai.
Galerijos įkūrėja Nida Rutkienė vos spėjo priiminėti svečių sveikinimus, dovanas ir gėles. Galerininkei per dvidešimt metų pavyko sukurti meno nišą – jaukią oazę, kurioje gali susitikti kūrėjas ir jo kūrybos gerbėjas.
N.Rutkienė džiaugėsi, kad menas magiškai veikia įvairių profesijų žmones, pavergia jų širdis ir jausmus.
N.Rutkienė yra vertinama ne tik Lietuvoje. Prieš kelerius metus ji buvo apdovanota Latvijos Trijų žvaigždučių ordinu už latvių meno populiarinimą Lietuvoje. Galerininkės draugystė su kaimynine šalimi ir jos kūrėjais tęsiasi iki šiol.
Reta akimirka: visa šeima – kartu
„Jis – burtininkas, paprastomis priemonėmis sugebantis užkerėti didžiules patalpas”, – taip lietuvių menininką Žilviną Kempiną (41 m.) liaupsina garsiausių pasaulio galerijų atstovai.
Tėvams Juozui ir Adelei Kempinams, gyvenantiems Klaipėdoje, Žilvinas – tiesiog geras sūnus, jau vaikystėje stebinęs nutrūktgalviškais išradimais.
Klaipėdos universiteto docentas, teatro pedagogas, ilgus metus dėstęs scenos kalbą J.Kempinas dalyvavo sūnaus parodose Niujorke ir Paryžiuje.
„Manau, kad Žilvinas – geriausias pasaulyje menininkas. Didžiuojuosi sūnumi. Jo darbai verti dėmesio”, – kalbėjo J.Kempinas, vaikščiodamas po „Vartų” galerijos sales.
Žilvinas dar buvo mažas ir net pieštuko rankose gerai nenulaikė, bet visiems kartojo, kad užaugęs bus dailininkas. Jau vaikystėje jis domėjosi kitokiomis kūrybos formomis ir nesąmoningai linko į modernųjį meną.
Kartą, būdamas vos septynerių, jis visą butą išraizgė vilnoniais motinos siūlais, manydamas, kad labai įdomiai padalijo erdvę. Tėvai grįžę į namus neturėjo kur kojos pastatyti.
Kai paauglystėje Žilvinas laimėjo respublikinį skaitovų konkursą, tėvas nutarė, kad sūnaus planai pasikeitė ir jis nusitaikė į aktorystę.
Tačiau sūnus tėvą patikino, kad aktoriaus profesija jo nevilioja, nes jis svajoja tik apie dailininko kelią.
„Pamaniau, kad toks pasirinkimas yra ne ką geresnis, nes dailininkas – irgi menininkas, kurio laukia sunkūs kryžiaus keliai šlovės link. Bet Žilvinas įrodė, kad gali stovėti vienoje gretoje su iškiliausiais pasaulio kūrėjais.
Kai jis vyko į Ameriką, daug kas sakė, kad po kelerių metų sugrįš. Tačiau kai Niujorke jis atsistojo ant kojų, įsirengė namus, vedė, susilaukė dviejų sūnų, susitaikėme su mintimi, kad Žilvinas bus retas svečias gimtinėje.
Bet sūnus kiekvieną vasarą atvyksta į svečius. Mes irgi jį aplankome. Praėjusį rudenį buvome Niujorke. Dabar man atvežė dovanų dviratį. Sakė, kad turėčiau numesti šiek tiek svorio. Žinoma, jis teisus”, – nusijuokė J.Kempinas.
Kūrybiškumą Ž.Kempinas paveldėjo iš tėvo, o organizuotumą ir tikslumą – iš motinos, kuri yra matematikos mokytoja.
Žilvinas visada pasižymėjo tvirtu charakteriu ir netikėtais iššūkiais. Kartą, jau studijuodamas Vilniaus dailės akademijoje, sugalvojo iš Klaipėdos į sostinę numinti dviračiu. Iš tėvų namų iškeliavo ankstyvą rytą, o saulei leidžiantis jau buvo Vilniuje.
„Jis – organizuotas, turi tvirtą stuburą, žino, ko nori, viską smulkiai planuoja. Žilvinas turi daug draugų. Jis linksmas, nuotaikingas. Per visą gyvenimą nėra įžeidęs savo tėvų”, – sūnų gyrė A.Kempinienė.