Režisieriaus žmona turėjo būti prislėgta, suglumusi ir slėpti ašarotas akis po tamsiais akiniais. Bet Emmanuelle išvaizda ir žodžiai, kuriuos ji ištarė, daugelį nustebino.
„Stebitės, kad neišropojau keturpėsčia? Keista, kad nesu apsiverkusi? Jūs tiesiog nepažįstate manęs! Esu stipri. Ir šį smūgį galiu atlaikyti – už visus mus, mūsų šeimą...
Žmogus, kurį seniai myliu ir už kurio ištekėjau prieš dvidešimt vienerius metus, neturi nieko bendra su tuo purvu, kurį ant jo pila. Romanas – rūpestingas tėvas ir švelnus vyras”, – tvirtu balsu kalbėjo moteris.
Kai šis interviu buvo parodytas per televiziją, diskusijos netilo ilgai. Kai kas užjautė paauglius Emmanuelle vaikus, kuriuos dėl viešumon iškilusio skandalo teko pasiimti iš mokyklos. Kai kas gailėjo jos pačios, susidėjusios su iškrypėliu, kad ir genialiu. Kiti mėgino užstoti R.Polanskį, ragindami prisiminti jo nuopelnus pasaulio kinui.
Painių pranešimų, gandų, paskalų ir kone kasdien besipilančios sensacingos informacijos verpete Emmanuelle laikėsi ramiai ir daugiau tylėjo. Ir kai po daugelį mėnesių trukusių teisinių ginčų R.Polanskiui pagaliau buvo nuimta elektroninė apyrankė ir panaikintas namų areštas, jo žmona davė atvirą interviu.
„Žinau, kad po mano žodžių padorios moterys patirs šoką, gal net pradės manęs neapkęsti, bet vis tiek pasakysiu: tie metai, kai mano vyrui atsitiko bėda, buvo beprotiško elgesio, seksualinės paleistuvystės ir narkotikų laikotarpis. Tada visas pasaulis apvirto aukštyn kojomis, Romanas irgi nugarmėjo į šią duobę.
Bet aš netikiu, kad jis kaltas! Visa ši istorija – tik tragiškas baisių aplinkybių sutapimas. Romanas nesirengia slapstytis nuo teisėsaugos. Jei reikia – garbingai atlaikys visus jam tekusius išbandymus. Ir aš būsiu kartu su juo...” – tikino režisieriaus žmona.
Emmanuelle vaikystėje norėjo tapti gailestingąja seserimi. Kai namuose susirinkdavo svečių, mergaitė garsiai pareikšdavo: „Kai užaugsiu, dirbsiu bažnyčioje, tapsiu naudingu žmogumi!”
Šie rimtu veidu mažylės pasakyti žodžiai sukeldavo juoką ir graudžius šūksnius. Vyriausioji iš trijų seserų Emmanuelle, kuri namuose švelniai buvo vadinama Maniu, stengėsi būti jaunesniųjų sesučių – Mathilde ir Marie Amelie globėja. Ji reikalavo, kad mažylės paklustų jos nurodymams, o žaisdama su jomis mokytoją ir mokines bausdavo už menkiausią prasižengimą. Jaunėlės nekentė Maniu, nuolat skundė motinai, rengė prieš ją sąmokslus (užrakindavo tualete, sugadindavo palaidinę ar sijoną).
Kurį laiką Emmanuelle nieko nenujautė, bet kartą, grįžusi iš mokyklos, rado seseris, įnikusias į jos dienoraštį. Būtent šiam sąsiuviniui ji patikėdavo savo slapčiausias svajones: apie berniuką, vardu Placido ir jo nuostabias rudas akis, apie svajonę už sutaupytus pinigus nusipirkti jazminų aromato kvepalus, kuriais kvėpinosi mokytoja Henriette.
„Bjaurybės!” – sušuko Emmanuelle ir puolė gelbėti brangaus daikto. Bet seserys krykštaudamos bėgiojo po butą, vikriai sprukdamos nuo persekiotojos. Nutaikiusi tinkamą momentą, Mathilde išbėgo į balkoną ir išmetė dienoraštį į gatvę. Sąsiuvinis nukrito kiemo viduryje, kuriame berniokai žaidė futbolą. Tai buvo katastrofa – dabar visas namas sužinos apie Emmanuelle paslaptis ir troškimus.
Maniu rankomis užsidengė veidą ir pravirko. Tą akimirką ji nekentė savo jaunėlių seserų, o svarbiausia – negalėjo suprasti, kodėl jos taip pasielgė su ja?
„Todėl, kad mes nesame jos vergės! Mes privalome viską daryti, kaip ji liepia, ir dar nešioti jos senas sukneles, batelius ir suadytas kojines! Mes norime gyventi atskiruose kambariuose! Jei mūsų neatskirsite, aš ir Marie Amelie išeisime iš namų!” – pareiškė Mathilde per šeimos „tarybos posėdį”.
Tėvai apstulbo išgirdę tokį jaunėlės dukters pareiškimą. Iki tol jie naiviai manė, jog trijulė sugyvena gerai.
Negana to, dėl jaunėlių Mathilde ir Marie Amelie išdaigos iš Emmanuelle buvo šaipomasi kieme ir mokykloje – juk jos dienoraščio turinys tapo žinomas visiems. Ir tėvai nusprendė atiduoti Emmanuelle į katalikišką internatinę mokyklą. Viena vertus, santykiai tarp dukterų neturėjo išaugti į atvirą karą, kita vertus, ar ne pati Emmanuelle visada svajojo tapti gailestingąja seserimi?
Ją įkurdino nedideliame kambaryje, pro kurio langus buvo gerai matomas Nacionalinio aklųjų vaikų instituto kiemas. Emmanuelle stebėdavo ten vaikštinėjančius vaikus. Jai itin patiko vienas šviesiaplaukis berniukas: jis visada stovėdavo atokiau kitų, neretai prisiglaudęs prie seno kaštono kamieno ir pakėlęs akis į dangų. Mergaitė norėjo su juo susipažinti.
Internatinės mokyklos įpročiai mažai kuo skyrėsi nuo ankstesnėje mokykloje vyravusių nuotaikų. Tokios pat pavydžios mergiotės liežuvautojos, intrigos ir sąmokslai prieš silpnesniuosius. Nė su viena bendraklasių Emmanuelle taip ir nepavyko rimtai susidraugauti.
Ir seserys dėstytojos nespinduliavo draugiškumo – už menkiausią prasižengimą moksleivėms drausdavo dieninius pasivaikščiojimus, neduodavo vakarienės, neleisdavo susitikti su tėvais, kartais net nepagailėdavo antausių. Laimei, Emmanuelle buvo stropi, klusni ir nepykdė griežtųjų dėstytojų.
Tik kartą atsitiko nemaloni istorija. Jos suolo kaimynė Sandrine iš vienos mergaitės pavogė laikrodį. Bijodama įkliūti, ši nesugalvojo nieko geresnio kaip paslėpti laikrodį Emmanuelle spintelėje.
Radę vogtą daiktą, visi labai nustebo. Direktorius pasikvietė Emmanuelle į kabinetą, o ši, didžiausia klasės tylenė, užuot gynusis, bandė užstoti draugę: „Tai – klaida. Niekas neėmė Eveline laikrodžio. Ji tikriausiai pati kur nors numetė, o valytoja kyštelėjo į pirmą pasitaikiusią spintelę.”
„Kokia tu kvailė! Visi žino, kad Sandrine – vagilė, o klius tau!” – kumščiuodamos į šoną sakė draugės.
Emmanuelle buvo gaila Sandrine, nes ji žinojo, kad liūdnų akių nuskurusią suknelę nešiojanti mergaitė – našlaitė. Ar gailestingoji Emmanuelle galėjo mesti į ją dar vieną akmenį?
Direktorius nusprendė užgniaužti šį reikalą „dėl patikimų įrodymų stokos”.
Tą pačią naktį prie savo kambario durų Emmanuelle rado nedidelį ryšulėlį, kuriame gulėjo dešimt frankų ir raštelis: „Paimk, sutaupiau iš kišenpinigių. Ačiū, tu labai geras žmogus. Sandrine.”
Katalikų mokykloje viešpatavo beveik karinė drausmė. Jokių įmantresnių šukuosenų – moksleivės plaukus rišdavo į uodegą ir slėpdavo po drobine skarele. Jokios kosmetikos, jokių papuošalų. Du kartus per savaitę mergaičių spintelės būdavo kruopščiai tikrinamos, – neduok Dieve, jei sesuo auklėtoja ras pudrinę ar lūpų blizgį.
Ilgą laiką E.Seigner klusniai laikėsi taisyklių, bet, metams bėgant, suprato, kad jai visai nesinori gyventi tarp šių liūdnų sienų ir būti panašiai į šias kietaširdes seseris.
Iš motinos pasakojimų mergina sužinojo, kad sesuo Mathilde, pasinaudojusi senelio, garsaus teatro „Comedie Francaise” artisto Louis Segnier parama, įstojo į dramos mokyklą ir sėkmingai debiutavo scenoje, o Marie Amelie pasirinko muzikos atlikėjos profesiją. Keista, bet prieglaudoje Emmanuelle nekūrė ateities planų ir visai nemąstė, kaip gyvens, kai išeis iš internato.
Jai visam laikui į atmintį įsirėžė atestato gavimo diena. Priglaudusi portfelį prie krūtinės, ji išėjo į siaurą saulės nutviekstą gatvelę. Oras buvo pritvinkęs stipraus žydinčių liepų, benzino ir kepinių kvapo. Šaižiai pypsėjo automobiliai, o tokių gražių moterų Emmanuelle, regis, niekada anksčiau nematė. Nejau dabar ji taip pat laisva? Iš susižavėjimo merginai svaigo galva.
Emmanuelle atsargiai žingsniavo šaligatviu, kartkartėmis dairydamasi į šalis. Viename žalumoje skęstančių skverų atsisėdo ant suoliuko, kad atgautų kvapą, – jai buvo tikrai baisu. Per internatinėje mokykloje praleistus metus Emmanuelle atprato nuo minties, kad pasaulis gali būti kitoks.
„Panele, paimkite. Rytoj 9.30 val. jūsų lauks šiuo adresu”, – pasakė nepažįstamasis, tiesdamas jai vizitinę kortelę.
„Kas?” – išsigando Emmanuelle, nesuprasdama, ko iš jos nori šis žmogus.
„Jūsų būsimasis agentas. Jūs – gražuolė, ir manau, kad būtinai patiksite mūsų modelių agentūrai. Jūs – tikras lobis! Ir, kaip matau, kuklumo įsikūnijimas. Ach, koks veidas! Sėkmės! Iki rytojaus!” – pridūrė nepažįstamasis.
Sutrikusios Emmanuelle veidas ir ausys degė. Modelių agentūra? Bet juk jai – viso labo keturiolika!
Vakare Emmanuelle užsidarė vonioje ir ilgai tyrinėjo save veidrodyje. Gražuolė? Kuklumo įsikūnijimas? Kaip ji nueis į tą agentūrą? Ką apsirengs?
Jaunėlės seserys žinią sutiko santūriai. Mathilde jau atliko nedidelius vaidmenis teatre ir buvo labai išdidi. Sužinojusi, kad Maniu pakviesta į modelių agentūrą, Mathilde atsainiai nusivaipė: „Gal jis supainiojo tave su manimi? Ar jis tikrai nepavadino tavęs Mathilde?”
Kitą dieną su Emmanuelle buvo pasirašytas kontraktas ir ji įžengė į nežinomą mados ir grožio pasaulį.
Įprastinis ramus gyvenimas tarsi sprogo, ir jai prireikė nemažai laiko, kad nustotų graužti save už tuos nuodėmingus džiaugsmus, kurių anksčiau turėjo atsisakyti, – už blakstienų tušą, lūpų dažus, pudrą.
Emmanuelle niekaip negalėjo įprasti prie minties, kad ji yra graži. Juk ji liko tokia, kokia buvo anksčiau, – užguita tylenė iš katalikiškos mokyklos, svajojanti apie šviesiaplaukio aklo berniuko meilę.
Dabar Emmanuelle dėmesio siekė išsipustę jauni žmonės, kviesdavo ją į diskotekas, kiną ir kavines, o ji atsisakinėjo ir greitai pelnė kvailos, laisvesnio elgesio sau neleidžiančios merginos vardą.
Emmanuelle pasirinko neišvaizdų pašto skyriaus klerką, su kuriuo susidurdavo rytais prie savo namo laiptinės. Pamatęs ją, Maurice’as iš pradžių labai sutrikdavo. Susidraugavę vakarais jie eidavo į kiną ar tiesiog vaikštinėdavo po miestą.
Viskas pasikeitė tą dieną, kai Emmanuelle, atsitiktinai patekusi į vienos kino juostos masinių scenų filmavimą, susipažino su aktorių paieškų agente.
„Tu turi puikius išorinius duomenis ir gali tapti aktore. Tavo gražus veidelis, iš tavęs sklinda vilionių kvapas, kažkoks nepadorus gailestingumas, o dėl to šių dienų režisieriai kraustosi iš proto”, – sakė agentė.
Netrukus atkaklioji agentė nusitempė 19-metę Emmanuelle pakalbėti su Jeanu Lucu Godard’u, kuris ieškojo aktorių nedideliems vaidmenims trileryje „Detektyvas”. Pagrindinius juostos vaidmenis turėjo kurti aktorė Nathalie Baye ir roko muzikos žvaigždė Johnny Holliday.
Paniuręs, antakius suraukęs penkiasdešimtmetis prancūzas sėdėjo kino studijoje. Reti, pasišiaušę plaukai, senamadiški, masyvių juodų rėmelių akiniai, kurie slėpė skvarbias, protingas akis. Pamatęs Emmanuelle, režisierius pagyvėjo.
„Princesė! Bahamų salų princesė! Taip vadinsis jūsų vaidmuo!” – sušuko J.L.Godard’as.
Taip po pirmojo bandymo ir nė mažiausio pirštelio nepajudinusi E.Seigner gavo vaidmenį J.L.Godard’o filme.
Nepatenkinta liko tik jos sesuo Mathilde. Kaip ir anksčiau, ši buvo įsitikinusi, jog įvyko klaida ir prancūzų kino legenda supainiojo seseris, juk jos tokios panašios! Garsusis režisierius veikiausiai matė Mathilde prancūzų dramaturgo Jeano Baptiste’o Moliere’o komedijoje „Pakvaišėlis”, kuri tapo pagrindine sezono naujiena.
Filmavimas priminė absurdo teatrą. Scenarijaus nebuvo, J.L.Godard’as kiekvieną rytą išdalindavo suglamžytus lapelius su parašytais dialogais, rengdavo repeticijas ir prašydavo aktorių improvizuoti.
Jis nuolat eksperimentuodavo ir taip supainiodavo aktorius, kad šie jau nieko nesuprasdavo. Bet J.L.Godard’as visuomet rasdavo laiko mestelėti jaunoms aktorėms riebių juokelių, sugriebti už užpakaliuko asistentę ir pakoketuoti su Emmanuelle.
Ši naiviai manė, kad režisierius išskiria ją iš kitų dėl talento ir gabumų, bet kolegos greitai jai apšvietė protą.
J.L.Godard’as mėgo išrenginėti jaunas aktores ir daryti po trisdešimt dublių. Todėl ateisianti ir Emmanuelle eilė, juk tai – įprastinė režisieriaus taktika: iš pradžių neva aptarinėti vaidmens „meninius niuansus”, o paskui ištarti: „Bus kur kas įdomiau, įtaigiau, jei visa tai pasakysi nuoga maudydamasi duše.”
Apstulbusią Emmanuelle guodė kiti kolegos, sakydami, jog režisierius visiškai nepavojingas, daugiausia, ką jis gali, – grybštelėti užpakaliuką.
Emmanuelle buvo pastebėjusi, kad po filmavimo ponas J.L.Godard’as klusniai sėda į žmonos automobilį, paslapčiomis nuryja kažkokių piliulių ir jinai veža jį namo. Režisierius galėdavo be jokios priežasties pradėti isteriškai klykti ant kokios nors kūrybinės grupės nario, trepsėti kojomis ir mosuoti kumščiais. Po minutės nusiramindavo ir likusią dienos dalį nurodymus duodavo pašnibždomis.
Kai kas J.L.Godard’ą vadino bepročiu, kai kas – genijumi, o Emmanuelle laikė jį graudulį keliančiu seniu, nenorinčiu susitaikyti su savo amžiumi. Kai režisierius kartą slapčia pamėgino pabučiuoti jai petį, Emmanuelle nesipiktino.
„Pone Jeanai Lucai, nemanau, kad mano jaunikiui patiks būti jūsų varžovu”, – švelniai, bet diplomatiškai atsakė Emmanuelle.
Režisierius šyptelėjo: „Jaunikis? Tas spuoguotas jauniklis žaliu megztiniu, kuris visada tavęs laukia prie kino studijos įėjimo?”
Emmanuelle pritariamai linktelėjo, o J.L.Godard’as pridūrė: „Man niekada nesisekė. Visos gražios merginos išgraibstomos iki man ateinant.”
Po šios istorijos tarp J.L.Godard’o ir E.Seigner užsimezgė šilta draugystė. Pasibaigus filmavimui, režisierius dar ilgai jai skambindavo. Kartais Emmanuelle sutikdavo su juo pasėdėti kavinėje ar pasivaikščioti po senų kaštonų parką.
Režisierius skundėsi vienatve, skaudamomis akimis ir bambekle žmona, kuri, veikiausiai susitarusi su gydytojais, slepia nuo jo cigaretes ir marmeladą. Vieninteliai J.L.Godard’o draugai buvo knygos.
„Ateis laikas, kai visiškai apaksiu, tuomet man liks tik prisiminimai. Vienu jų – pačiu šviesiausiu liksi tu, nepasiekiamoji mergina svajonė”, – sakė garsusis režisierius.
Karštą 1988-ųjų birželį Emmanuelle pirmąkart pamatė Romaną Polanskį. Jai tik ką buvo sukakę 22-eji ir ji gavo vaidmenį jo trileryje „Klaikus išbandymas”.
Filmavimo aikštelėje Emmanuelle kasdien atrasdavo naujų R.Polanskio būdo bruožų. Jis nematė nieko gėdinga kelis kartus per dieną jai aiškinti, kaip geriau pasakyti tekstą, o jei Emmanuelle nesisekdavo ir tekdavo kartoti scenas, nepyko, nerėkė, nemėtė scenarijaus ant grindų.
R.Polanskis neišlįsdavo iš džinsų, nepakentė šukų, dievino ledus, kuriuos jam per pertraukas atnešdavo asistentai, ir retai kalbėjo pakeltu balsu.
Emmanuelle slapčia stebėjo jį kino studijos valgykloje: režisierius apžiūrinėdavo lėkštes, prikrautas įvairių valgių, bet galiausiai (ir dažniausiai) išsirinkdavo bulves ir duoną. Godžiai viską suvalgydavo iki paskutinio trupinėlio, o likusiu gabalėliu išblizgindavo lėkštę.
Tik vėliau jis papasakos jai apie badą, kurį patyrė Krokuvos gete, motinos žūtį Osvencimo koncentracijos stovykloje, valkatavimą ir baisų skurdą.
Pagrindinėmis Emmanuelle problemomis R.Polanskis laikė jos negebėjimą būti nūdienos mergina. E.Seigner nerūkė, nemokėjo tinkamai naudotis kosmetika, nelaidė šiuolaikinio žargono ir nežinojo, ką reiškia būti „kietai”.
Kūrėjas rodė Emmanuelle, kaip reikia vaidinti – paniekinamai nusispjauti į šalį, nuleisti sportinę kepuraitę ant akių ir godžiai šnervėmis traukti kokaino takelius.
„Vaje, jūs neturite paprasčiausių gyvenimiškų įgūdžių, lyg būtumėte gyvenusi vienuolyne!” – kartą tarstelėjo R.Polanskis.
„Taip, ten ir gyvenau”, – tyliai atsakė Emmanuelle.
„Juokaujate?” – nustebo režisierius.
„Visiškai ne, todėl nieko tokio nemoku”, – atsiduso E.Seigner.
Entuziazmo pagautas Romanas pradėjo skiepyti Emmanuelle meilę gyvenimui: pirmiausia perskaitė paskaitą apie valgomuosius ledus ir ką dėvi jos amžiaus merginos, kuo domisi ir kokią muziką klausosi. Šis subtilus, nejaunas, bet paauglio sielą turintis vyriškis tapo pirmuoju tikru Emmanuelle draugu, pirmąja meile. Ji pajuto gyvenimo skonį.
Dabar jai buvo net baisu įsivaizduoti, kad baigsis filmavimas ir visi išsibėgios į skirtingas puses.
Emmanuelle norėjo visą gyvenimą važinėti senu R.Polanskio „Renault” su aptriušusiomis sėdynėmis ir jaukiais minkštais pledais. Norėjo juoktis iš jo smagių grimasų, matyti, kaip jis bato galu stumdo akmenėlius nuo kelio kažką švilpaudamas po nosimi.
Nepaisant didelio amžiaus skirtumo, Emmanuelle buvo nepaprastai lengva bendrauti su juo – to iki šiol ir su niekuo ji nebuvo patyrusi.
Nei vaikų, nei žmonos R.Polanskis neturėjo – gyveno vienišas sename apleistame bute siauroje Paryžiaus gatvelėje netoli Sen Žermeno bulvaro.
Buto abiejų kambarių langai išėjo į mažą nuolat drėgną kiemą, į kurį retai užklysdavo saulė. Virš režisieriaus kušetės kabėjo narvelis su kanarėle Mathilde. Jis manė, kad būtent šis paukštelis pažadina norą kasdien keltis.
1989-ųjų rugpjūtį Romanas ir Emmanuelle susituokė. Pora nusipirko didžiulį šviesų butą, pro kurio langus atsivėrė vaizdas į Senos upę.
Emmanuelle pagimdė dukterį Morgane ir sūnų Elvį. Prasidėjo laimingas santuokinis gyvenimas. Jie retai rodydavosi viešumoje, laiką mieliau leisdavo kartu, nors Romanas daug dirbo filmavimo aikštelėje.
Emmanuelle netikėtai nusivylė aktoryste ir beveik dingo iš didžiojo ekrano. Jai patiko būti namų šeimininke, rūpintis vaikais, žaisti su jais kaip su savo bjauriomis seserimis vaikystėje. O į žurnalistų, kurie nedavė ramybės, klausimus visuomet atsakydavo: „Aš mėgaujuosi gyvenimu. O kinas – tik mano gyvenimo intarpas.”
Laikui bėgant, Emmanuelle sužinojo, kad seniai seniai Romanas buvo vedęs, bet taip ir nesugebėjo sulipdyti šeimos židinio. Pobūvius mėgusi jo žmona aktorė laiką leisdavo linksmose kompanijose, vartojo narkotikus. Ji nemėgo sėdėti namuose, rūpintis vyru. Romanas dažnai įsimylėdavo ir kartą vos nevedė jaunutės Nastassjos Kinski, atlikusios pagrindinį vaidmenį jo filme „Tesė”.
R.Polanskis niekada neturėjo savo namų, laimę su Emmanuelle kūrė tuščioje vietoje – viską pradėjo nuo tuščio lapo. Beje, kaip ir jinai. Pasirodo, abu buvo vieniši, nors žiniasklaida jų santuoką ciniškai vadino ištvirkusio mergišiaus ir naivios mergiotės santykiais, pranašaudami greitas skyrybas.
Kasdieniame gyvenime Romanas nekėlė išskirtinių reikalavimų ir buvo kuklus, viską mokėjo daryti pats: pradedant paprasčiausiais pietumis su desertu ir baigiant drabužių skalbimu. Jis neleisdavo pinigų sau, drabužių ir baldų pirkimą vadino pinigų švaistymu.
Romanas metų metus nešiojo tuos pačius kostiumus, nors jo jaunajai žmonai ir vaikams nieko netrūkdavo.
Žmona jį laikė nuostabiu vaiku: jis kvatodavosi su vaikais žiūrėdamas cirko artistų pasirodymus, juokdavosi žiūrėdamas su sūnumi filmą „Ozo šalies burtininkas”, stumdydavosi ir krykštaudavo iš malonumo, keturpėsčias šliaužiodavo su vaikais po Kalėdų egle ieškodamas dovanų.
Tą dieną, kai vyras pirmąkart gyvenime nesuvalgė visko iki galo palikdamas lėkštėje šiek tiek pupelių, Emmanuelle suprato: per 60 metų perkopęs Romanas liovėsi būti berniukas iš Krokuvos geto.
Dabar visi, kas netingi, narsto pasileidusio režisieriaus ydas. Gaili jo vaikų, užjaučia Emmanuelle. Gal R.Polanskį deportuos į JAV, gal ten įvyks jo teismas – tuomet žiniasklaida su pasimėgavimu vėl gilinsis į smulkmenas tos nakties, kai dar niekam nežinomas režisierius mylėjosi su nepilnamete, pasirodo, dar nekalta.
Emmanuelle niekada neklausė Romano, kas atsitiko tą naktį, nesvarstė, kaltas jos vyras ar ne dėl to, kas jam inkriminuojama. Ji nustojo kankinti save šiais klausimais. Kartą ir visiems laikams šioje istorijoje padėjo didelį tašką.
Tai atsitiko kitame gyvenime, kitam Romanui. Dabar jam blogai ir jam reikalingas saugus uostas. Ir jis jį turi. Tai – Emmanuelle. Šeimai dar teks nugyventi keletą sunkių metų, įveikti viešą gėdą. Bet juk laikas gydo visas žaizdas.
Parengė Ona KACĖNAITĖ