Lūpos išdavikės

Ir... išduoda moterį, nes lūpų spalva dažnai atskleidžia tam tikras charakterio savybes ir nuotaiką. Apie lūpų dažų istoriją ir madingas ateinančio pavasario bei vasaros spalvas „Stiliui” papasakojo žinoma vizažistė bei dėstytoja Jolanta Sargautytė (45 m.).

Pagrindiniai makiažo reikmenys – lūpų, akių dažai ir skaistalai sukurti Egipte. Spalvos pigmentui išgauti buvo naudojami brangieji akmenys, pavyzdžiui, lazuritas, nefritas. Be abejo, tokie lūpų dažai buvo šiurkštūs. Vis dėlto Egipto gražuolių patirtis pravertė ir europietėms – jos maudėsi asilių piene, valgė trintų perlų ir aukso miltelius, lūpas dažė chna ir karmino pigmento mišiniu (vėliau jis naudotas dailėje).

Graikės lūpų dažus gaminosi iš raudonų gėlių ir vynuogių. Bet kad dažai gerai laikytųsi, dar pridėdavo avių taukų ir... krokodilų išmatų.

Žodį „kosmetika” sugalvojo graikai. Jie mėgo natūralius grožio produktus. Tad juose rasdavo kur kas švelnesnių sudedamųjų dalių: šafrano, kadagių uogų ekstrakto, medaus. Yra žinoma, kad šumerų karalienės lūpas ryškindavo ochros ir hematito pigmentų mišiniu.

Romėnų imperatoriaus žmonos lūpas ryškindavo dažais iš bičių vaško, neorganinio švino ir geležies oksido.

Spalvos prigeso viduramžiais. Jei moteris pasidažiusi, vadinasi, pasileidusi, galbūt net ragana. Moteris atrodydavo gera, jei būdavo išblyškusi ir bespalvėmis lūpomis.

Vis dėlto moterys gudraudavo ir tais gūdžiais laikais: dažydavosi tuo, kas neryšku: lūpas ir skruostus rausvindavo lazdynų riešutų ir uogų nuovirais.

Paradoksalu, bet būtent Bažnyčiai turime būti dėkingos dėl malonios konsistencijos lūpų dažų atsiradimo. Egzistuoja tokia teorija, kad kardinolas Richelieu (1585–1642 m.) negalėjo atsispirti obuolių aromatui – šių vaisių visuomet būdavo ant jo stalo.

Negana to, jis įsakė vaistininkui pagaminti tepalą iš obuolių – šis pavadino jį „pomme” (išvertus iš prancūzų k. – obuolys). Jo Eminencija buvo patenkintas išradimu ir juo nuolat tepdavosi lūpas. Tepalas buvo bespalvis, bet juk suteikti spalvą – vieni niekai.

Tokį nekaltą dalyką kaip makiažas vis kas nors užsipuldavo.

Pavyzdžiui, 1770 metais konservatyviojoje Anglijoje buvo išleistas įsakymas, smerkiantis besidažančias moteris. Jas teisdavo, jei pasitelkusios makiažo gudrybes jos viliodavo vyrus.

Bet moterys ir vėl slapukaudavo: lūpas dažė chna tyrele, kurią nuplovus spalva laikydavosi kelias savaites. Tai buvo ilgalaikio (permanentinio) makiažo pradžia.

Nors kiek anksčiau, valdant Anglijos karalienei Elžbietai I (1533–1603), dar vadinamai karaliene mergele, makiažas padėjo pabrėžti nepriekaištingą skaistuolės reputaciją.

Dažytis draudė ir Adolfas Hitleris Antrojo pasaulinio karo metu.

Madoje vyraujanti spalva puikiai atspindi ekonominį laiką ir žmonių nuotaikas. Ciklamenų spalva simbolizuoja šaltą protą, stabilų ekonominį laikotarpį, teigiamą nuotaiką ir tikėjimą ateitimi.

Oranžinė spalva atsiranda tuomet, kai trūksta šilumos, trokštama gailestingumo, atjautos, apsaugos, jaukumo.

Lūpų dažų spalva net byloja apie tai, kas moteriai gyvenime svarbiausia. Ciklamenų atspalviais lūpas mėgsta dažyti karjerai daug dėmesio skiriančios moterys (atkreipkite dėmesį į Didžiosios Britanijos karalienės Elizabeth II dažnai ciklamenine spalva dažomas lūpas).

Oranžinius atspalvius mieliau renkasi turinčios šeimą – mylintį vyrą ir vaikų.

Moters įvaizdžio ir interjero spalvų prasmės – kiek kitokios. Namų aplinkoje atsiradusios ciklamenų spalvos detalės sufleruoja, kad čia gerbiama ir vertinama moteris.

Naudojama aprangoje ji išduoda poreikį dominuoti, siekti pripažinimo.

Įvaizdžio kūrėjai visada į pagalbą pasitelkia spalvas, norėdami pasiųsti pasauliui vieną ar kitą žinią. Pavyzdžiui, Vokietijos kanclerė Angela Merkel dažnai rengiasi žalsvų tonų drabužiais, bylojančiais, kad ji yra atvira ir bendraujanti.

Pilka, violetinė ir mėlyna – arogancijos ir turto simboliai. Jais sėkmingai naudojasi Prancūzijos prezidentas Nikolas Sarkozy ir jo žmona Carla Bruni.

Spalvotai, jaukiai ir šiltai atrodo Danijos bei Švedijos karalienės, nes nori būti mylimos. Greičiausiai Jų Didenybės Margrethe II ir Silvia tokios ir yra.

Jei kils klausimų dėl makiažo, laišką galite rašyti elektroniniu paštu stilius@lrytas.lt.

● Artėjančio šiltojo sezono madinga oranžinė spalva aiškiai byloja, kad moterys pasiilgo jaukumo ir ramybės.

● Patariama kitų bruožų neryškinti – tik lūpas. Verta rinktis persikų, virtos lašišos atspalvius, smėlio, kakavos, nuvytusių rožių. Būtent tokie atspalviai, o ne ryški oranžinė tinka lietuvėms.

● Jie pagyvina veidą, nes mūsų oda dažniausiai yra ne įdegusi, o pilkšva, rausva. Ši spalva labai tinka toms, kurias kankina tamsūs ratilai apie akis.

● Toms, kurioms nepriimtina oranžinė, padės kita tendencija – bus madingi ir fuksijos atspalviai.

● Lūpų dažai net gali padėti darbe. Informaciją priimančioms moterims – banko, draudimo darbuotojoms, gydytojoms – patartina ryškinti akis, o ne lūpas.

● Dėstytojos, rinkodaros specialistės, televizijos diktorės – moterys, kurios informaciją skleidžia, dažniau ryškina lūpas.

● Derėtų atsargiai naudoti blizgį su perlamutru. Jis tinka nebent atostogų metu prie paaugliško įvaizdžio. Nusižengtumėte etiketui, jei švytėdama perlamutriniu blizgiu ateitumėte į dalykinį susitikimą. Istoriniai faktai ● Pirmosios kosmetikos parduotuvės atsirado XVII amžiaus pradžioje – lūpų dažais prekiavo vaistininkai. Tiesa, tuomet žmonės mažai prausdavosi ir labai daug dažydavosi.

● Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu (1789–1794 m.) moterys lūpas dažė rausvai oranžinės spalvos tepalais. Visa tai derino prie baltos odos ir degančių akių žvilgsnio. ● Apie 1880 metus moterims buvo pasiūlyta naujiena – rožių žiedlapių pudra, kuria buvo dažomos lūpos ir skruostai.

● Šiuolaikinių lūpų dažų atsiradimo data laikomi 1883 metai – pasaulinėje parodoje Amsterdame juos pristatė Paryžiaus parfumininkai. Į popierių vyniojamus lūpų dažus vieni vadino meilės pieštuku, kiti – dešrele. 1897 metais pasirodė pirmasis kosmetikos gaminių katalogas, jame apie lūpų dažus buvo parašyta, jog tai nekenksminga priemonė ryškinti lūpas ir skruostus. ● XX amžiuje atsiradus kino pramonei, nupieštas grožis tapo dar labiau reikalingas. Įdomu tai, kad nespalvotame kine raudonų lūpų spalvos efektas buvo išgaunamas jas dažant žaliai. Būtent kinas turėjo įtakos tam, kad lūpų dažai tapo plačiai vartojama preke. Pirmoji kompanija, pradėjusi juos tiekti į parduotuves, buvo „Guerlain”, vėliau – „MaxFactor”, „Helena  Rubinstein”, „Elizabeth Arden”. Vis dėlto lūpų dažai buvo brangūs ir įkandami tik turtuolėms. Pigesni jie tapo apie 1939 metus. ● 1929 m. kompanija „Elizabeth Arden”, atidariusi grožio salonus, pirmoji pasiūlė paslaugą – sukurti makiažą. Tinkamų spalvų paieška Kai kurios kosmetikos kompanijos turi per dešimtmečius išgarsėjusius lūpų dažus. Verta tai žinoti prieš leidžiantis į tos vienintelės spalvos paieškas. ● „Guerlain” garsi oranžinės spalvos gama. J.Sargautytė pataria dairytis jos paletėje, nes atspalviai itin tinka lietuvėms.

● Raudonos spalvos vertėtų paieškoti tarp „Chanel” gaminių. ● „Dior” yra puiki atspalvių meistrė, tad jei norėsite ne ryškios, o, pavyzdžiui, virtos mėsos, odos, prigesintos rausvos, smėlio spalvų, reikėtų atkreipti dėmesį į šios kompanijos gaminius. ● Jei jūsų biudžetas ribotas, neutralių atspalvių galite dairytis „Isadora” lentynose. „Šanelišką” raudonį galbūt pavyks aptikti tarp „MaxFactor” produktų.

Svarbiausia – apsauga Lūpos – labiausiai neapsaugota mūsų kūno vieta. Tad svarbiausia – jas saugoti, tik paskui gražinti. Joms kenkia ne tik vėjas ir saulė, jų priešai – ir kompiuteris bei oro kondicionieriai.

Pagrindiniai lūpas puoselėjantys produktai yra medus, bičių vaškas ir vazelinas.

Lūpas saugantis ir gydantis balzamas kosmetinėje visada privalo būti šalia blizgio ir lūpų dažų. Lūpų dažai ar blizgis?

Ką rinktis – lūpų dažus ar blizgį? Abi priemonės turi ir privalumų, ir trūkumų. ● Lūpų dažai laikosi ilgiau, o spalva yra matinė, jei reikia išgauti būtent tokį efektą. Lūpų dažų gamybos technologijos leidžia naudoti daugiau gydančių ir lūpas saugančių sudedamųjų dalių. ● Lūpų dažais kur kas kokybiškiau padažomos lūpos, galima paryškinti ar pakoreguoti jų formą. Bet reikia mokėti naudotis lūpų dažais. Keli milimetrai, nubrėžti pro šalį, ir lūpos veidui gali suteikti juokingą išraišką.

● O štai naudotis blizgiu patirties ir kruopštumo nereikia. Jis praverčia dieną, kai norisi atrodyti lyg be makiažo. Tinka klube, kai esate pasirengusi flirtuoti ir koketuoti. Bet štai  susiruošus į iškilmingesnį vakarą geriau rinktis lūpų dažus – atrodysite išraiškingiau.