Romantiškus žmones meilės svaigulys, jos troškulys ar praradimas įkvepia kurti. Mano širdį meilė taip pat ne kartą virpino.
Tačiau pirmuosius eilėraščius parašiau apie kitokią meilę. Buvau gal kokių šešerių metų, kai su didžiausiu entuziazmu kūriau ketureilius visoms savo brangiausioms moterims – mamai, močiutei, tetai.
Paauglystėje rašiau eilėraščius kaip padebesiais skrajojantis įsimylėjėlis.
Meilės žodžių nekišdavau į slaptus stalčius – dovanodavau savo širdies damai. Kartais nusiųsdavau žinutę mobiliuoju telefonu.
Ar dažnai užplūsdavo kūrybinis įkvėpimas? Įvairiai. Bet žinau, kad per prievartą tokių dalykų nepadarysi nei per savaitę, nei per mėnesį.
Kiek širdies damų apdovanojau eilėmis? Neturėjau daug mylimųjų. Be to, ankstyvoje jaunystėje buvau užsiėmęs kitais reikalais – dirbau statybose, keliavau, domėjausi kūryba, daile, muzika.
Su Erika, kuri po gero mėnesio taps mano žmona, draugaujame aštuonerius metus. Jai esu skyręs daug eilių. Erika man irgi yra parašiusi ne vieną romantišką eilėraštį.
Neklausiau, ar mylimoji išsaugojo jai skirtus meilės laiškus, eilėraščius. Bet jaučiu, kad kelis tikrai turi.
Esu sentimentalus, man svarbu išsaugoti gražias praeities akimirkas, prisiminimus.
Jei knygoje randu kokią nors išmintingą citatą, dažnai ją persirašau į užrašų knygutę. Patinka genialių žmonių protingos mintys.
Labiausiai yra įstrigusi frazė, kuri jau virto savotišku gyvenimo devizu: „Budėk, nes nežinai nei savo paskutinės dienos, nei valandos.”
Šie žodžiai man daug reiškia, skatina prasmingai nugyventi kiekvieną dieną ir branginti artimuosius.
* * *
Kas yra laimė? Manau, kad tai – dvasinė ramybė. Nuostabu žinoti, jog žmonės, kurie tave myli ir kuriuos pats myli, laukia tavęs grįžtančio į namus.
Tačiau, kad ir ką kalbėtume apie laimę, joje telpa visa spalvų paletė – nuo šviesiausios iki tamsiausios. Gyvenime reikia ir liūdesio.
Ar dažnai patiriu laimės akimirkų? Mane džiugina tikrosios vertybės, galimybė apkabinti mylimą moterį, kai gali statyti namą, pjauti lentas, kurti dainas. Aš nesivaikau vienadienės sėkmės, neieškau paviršutiniškų, netikrų draugysčių.
Mano gyvenimas jau yra įgavęs pagreitį.
Vedybiniam gyvenimui subrendau gal prieš metus, sulaukęs 27 metų. Visa esybe pajutau, kad noriu šeimos, vaikų. Tiesą sakant, man nereikėjo dėl to labai stengtis. Žinau, kad kitiems dėl santykių tenka rimtai pakovoti, bet kai įvykiai klostosi natūraliai – nuostabu.
Manau, kad likimas man įteikė nemažai dovanų – nematerialių, tačiau kur kas vertingesnių.
* * *
Į mano koncertus susirenka nemažai žmonių. Kiekvienam pasirodymui skiriu daug energijos. Ir žiūrovai jaučia mano atsidavimą. Pagrindinis jėgų šaltinis – gamta. Joje pasikraunu.
Pamačiau, jog provincijoje žmonės nuoširdesni, jautresni. Nuoširdumas iš jų tiesiog trykšta. Gerbėjai dovanoja rankdarbių, pyragų. Pilni namai megztų žaislų, atvirukų.
Kasmet surengiu po keliasdešimt koncertų neįgaliesiems ir vaikų namų auklėtiniams. Jie visi labai drąsiai bendrauja, glaudžiasi, apkabina.
Aš niekada tų žmonių neatstumiu, nevengiu artumo. Likimo nuskriaustieji suteikia stiprybės, pabendravęs su jais aš atsigaunu. Džiugina, kad mano dainos jiems reikalingos. Jaučiuosi, tarsi atlikčiau kokią svarbią misiją. Muzika – stebuklingas dalykas. Ji gydo sielos žaizdas, dovanoja viltį.
* * *
Su kitais žmonėmis stengiuosi elgtis taip, kaip norėčiau, kad jie elgtųsi su manimi. Šią filosofiją prisimenu kasdien. Jei kiekvienas to laikytųsi, būtų nuostabu. Žmonės taptų vieni kitiems geresni.
Didžiausią įtaką gyvenime man darė mama. Ji įskiepijo pagrindines vertybes. Taip pat močiutė, teta.
Esu dėkingas ir savo dėstytojui Jonui Antanavičiui. Kadangi augau be tėvo, tas žmogus man atstojo tėvą. Jis padėjo atrasti pašaukimą, gyvenimo tikslus, parodė, į ką turiu atkreipti dėmesį. Amžinai liksiu jam dėkingas.
Svajonių turiu daug. Noriu tobulėti kaip atlikėjas. Muzikinės karjeros pradžioje man sunkiai sekėsi suvokti, kad dainavimas – ne vien menas, bet ir verslas. Iš pradžių neįsivaizdavau, kad už veiklą, kuri man maloni, gali būti mokami pinigai.
Mėgstu keliauti. Labiausiai žaviuosi Italija. Tai – kraštas su begale istorijų, legendų. Ten klesti menas, o ir dainavimui tinkami orai. Ne veltui tiek daug italų turi stiprius balsus. Italija – mano šalis. Antra po Lietuvos.
Parengė Rūta Peršonytė, Vidmanto Balkūno, Klaudijaus Kairio nuotr.