Operos „Oneginas” istoriją D.Ibelhauptaitė pateikė šiuolaikiškai. Siužetas rutuliojasi ir sovietiniame komunaliniame bute, ir pasaulinės grietinėlės salone Niujorke apie 1970–1980 metus.
Todėl žiūrovas išvydo artistus, apsirengusius taip, kaip dar neseniai dabinosi pats ar matė savo motinas, tetas bei dėdes.
„Krimplininės suknelės, rudi ir mėlyni vilnoniai nutįsę treningai ar „geresni” – sintetiniai. Vadinamosios „gazinės” suknelės iš kaprono, plastikiniai ir mediniai karoliai, gurgždančio poliesterio megztukai iš tuometės Čekoslovakijos ar Vokietijos Demokratinės Respublikos.
Įsivaizduokite bibliotekininkes, prekybos bazės direktorę, sovietinių vestuvių šeimininkes, o kai kurių stilistika nepasikeitė iki šiol, ir suprasite, kaip turėjau aprengti artistus”, – prieš premjerą kalbėjo Juozas.
Epocha – 1970–1990 metai – buvo liūdna, nes įdomesnių drabužių, spalvotų audinių tiesiog nebuvo galima gauti. Spalvų atsirasdavo tuomet, jei kas nors pasisiūdavo rūbą iš giminaičių Amerikoje atsiųsto audinio.
„Viskas iš natūraliausio kaprono! Taip limpa prie kūno!” – juokėsi Juozas.
Kad būtų išlaikyta autentika, drabužių buvo ieškoma pačiose neįprasčiausiose vietose. Pavyzdžiui, pėdkelnės buvo pirktos turguje. Kur kitur gausi prastai numegztų, storų rudos spalvos pėdkelnių.
Juozas pasitelkė pažįstamą stilistę iš televizijos, kuri dekoruoja dėvėtų drabužių parduotuvių vitrinas. Buvo surinkta viskas, kas tik panėšėjo į operai būtiną atmosferą.
Drabužius iš giminaičių spintų tempė ir prie spektaklio prisidedantys žmonės. Pavyzdžiui, vienoje scenoje operos dainininkė Liora Grodnikaitė vilki J.Statkevičiaus vadybininkės Živilės Matačiūnaitės motinos suknelę.
Perukų padovanojo pagal skelbimą paskambinę žmonės. „Dėl to esu labai dėkingas, – sakė Juozas. – Juk tuomet peruką turėti buvo prabanga, kaip ir kokią kitą deficitinę prekę.”
Kai ko tekdavo su žiburiu ieškoti, pavyzdžiui, stiklinių grietinės indelių. Arba mėlynos spalvos prasto audinio vyriškų trumpikių.
„Norėjau išgauti gryną, tikrą stilių, tad teko paplušėti. Ir negalėjau suklysti, nes tai iš karto būtų matyti. Įdomiausia, kad randi tinkamą rūbą, aprengi artistą, o jis visai neatrodo kaip iš praėjusio amžiaus – atrodo šiuolaikiškai! Tarytum žmogus būtų atėjęs iš namų, – juokėsi kūrėjas. – Tad teko atsižvelgti ir į tipažą. Kai kuriuos artistus perrengdavome po 20 kartų. Čia tau ne eskizą nupiešti ir įteikti siuvėjoms.”
Iš tikrųjų, kodėl gi drabužių nepasiuvus? Todėl, kad kyla problema – kur dabar gauti tinkamo audinio. Be to, juk šiais laikais menininkų projektų biudžetai – itin riboti. Tad viską teko persiūti, ilginti, trumpinti, o bet kuris meistras žino, kad taisyti daug sunkiau nei naują pasiūti.
Įdomu tai, kad šiuo metu jaunimas, ypač Niujorke, žavisi 1970–1980 metais ir dėvi to laikotarpio drabužius. Jiems žavinga, o mums dar bjauru prisiminti.
„Bet reikia suprasti, kad ne rūbai bjaurūs, o pats laikotarpis, – aiškino Juozas. – Viskas neskoninga, bet juk tais laikais buvo neįmanoma ko nors gauti.”
Kur kas smagesnė akiai – antroji „Onegino” dalis. Veiksmas vyksta Niujorke. Iki tol naudojęsis kadrais iš senų filmų ir mados istoriko Aleksandro Vasiljevo knyga „Rosijskaja moda” („Rusų mada”), antrajai daliai kūrėjas prisiminė garsųjį serialą „Dinastija” su aktore Joan Collins. „Juodas aksomas, krimplino kostiumai, išpūsti suknelių ir švarkų pečiai, daug blizgučių. Kai atsiverčiau seną knygą „Red Carpet” su pasipuošusiomis žvaigždėmis, mirėme iš juoko”, – prisiminė įspūdžius Juozas.
Praeityje garsi manekenė Aksana Naujokienė net sukūrė vieną operos epizodą – parengė madų demonstravimą, būdingą 1980-iesiems.
„Laikas baisus, rūbai juokingi, bet jie labai gerai pasiūti! – atkreipė dėmesį dizaineris. – Juk dabar dažnai rūbas praranda gerą išvaizdą vos išskalbus. Anuomet, kai buvo sunku rūbų nusipirkti, žmonės siūdinosi ir žiūrėjo, kad būtų ilgaamžis. Vyresni žiūrovai operoje tikrai atpažins savo jaunystę – su džiaugsmais, draudimais, liūdesiu, bet brangią, nes tai – jų laikas.”