Aš dienoraštį rašiau du kartus. Pirmąjį pradėjau būdamas šešiolikos metų, kai buvo nemažai sumaišties dėl šokių, mokslų ir paaugliškų svajonių. Po pusmečio viskas susidėliojo į savo vietas. Antrajame dienoraštyje mintis dėliojau prieš porą metų. Tada atsirado mūsų su Karina Žvaigždžių mokykla.
Dienoraštis turi ir trūkumą. Jis retai būna linksmas. Būdamas laimingas žmogus dažniausiai jį pamiršta ir prisimena tik tada, kai nesiseka meilės reikalai, kamuoja psichologinės problemos ar nežinia dėl ateities.
Dabar aš esu laimingas. Turiu viską, apie ką svajojau ir net nesvajojau. Mano širdyje ir galvoje ramu. Galiu atsiduoti mudviejų su Karina draugystei, kūrybai ir darbui.
Galbūt todėl vietoj dienoraščio dabar su manimi – darbo kalendorius, kuriame mirguliuoja susitikimų, filmavimų ir pasirodymų laikas. Jokių asmeniškumų ar paslapčių.
* * *
Šokis – visas mano gyvenimas. Tai yra Dievo dovana. Šoku jau trisdešimt metų. Pradėjau dar darželyje, vėliau – mokykloje, universitete. Baigęs mokslus dirbu treneriu.
Gyvendamas šokiu ir Žvaigždžių mokyklą įkūriau. Noriu, kad kuo daugiau žmonių mokėtų šokti. Net mano svajonė būtų mirti šokant scenoje. Žinoma, ne dabar, senatvėje.
Praėjusiais metais radau savo vietą ir teatre. Sulaukiau pasiūlymo prisidėti prie profesionalios aktorių ir režisierių komandos Kauno valstybiniame muzikinio teatro spektaklyje „Dulkių spindesys”.
Tai didelis įvertinimas ir nauja patirtis. Žinoma, iš to pragyventi negalėčiau, tačiau dvasiai peno tikrai netrūktų.
* * *
Karina – mano mūza, įkvėpėja, žmogus, į kurį visada galiu atsiremti. Pažintis su ja tarsi išaugino naują mano gyvenimo medžio šaką. Tada prisiliečiau prie pramogų pasaulio, viskas atrodė neįprasta, įdomu. Kad ir tai, kaip žinomi žmonės elgiasi ir bendrauja, kai nebūna scenoje.
Jei atvirai, mane ilgai stebino, kad mūsų namų virtuvėje besisukiojanti Karina atrodo vienaip, o po kelių valandų pakilusi į sceną pasikeičia neatpažįstamai.
Draugystės pradžioje labai stengiausi įtikti ir patikti Karinai, tačiau greitai supratau, kaip ji vertina paprastumą ir nuoširdumą. Tokia ir pati yra. Nors ir garsi, nėra išpuikusi.
Per ketverius pažinties metus atradau visai kitokią Kariną. Iš pradžių ją pažinau kaip dainininkę, vėliau – kaip šokėją, o dabar – kaip organizatorę. Žvaigždžių mokykloje ji puikiai moka viską organizuoti.
* * *
Su Karina esame labai panašūs. Ir išvaizda, ir vidumi. Vienas kitą visada palaikome, kalbamės, jei kyla sunkumų. Galbūt todėl mūsų santykiai yra stabilūs. Per visą draugystę nebuvo pykčių, išsiskyrimų ir po to taikymųsi.
Kartais mintyse pajuokauju: gal negerai, kad žiežirbos tarp mūsų nelaksto? Esame dideli romantikai. Mėgaujamės vakariene žvakių šviesoje, pasivaikščiojimu gamtoje su šunimis, vienas kitą nudžiuginame nedidelėmis dovanėlėmis.
Man smagu, kad Karina padainuoja ar telefono žinute atsiunčia keletą eilučių iš savo dainų ir pritaiko jas mums. Kad ir šias: „Velniškas greitis. Velniškas greitis. Važiuoju pas tave...”
* * *
Jaučiu, kaip artėja naujas mūsų gyvenimo etapas, kai turėsime vaikų. Juk nesame aštuoniolikmečiai, kuriems vėjas galvoje pučia. Atžalų norime beprotiškai.
Aš sutikčiau turėti nors ir dešimt vaikų. Jei rimtai, su Karina planuojame porelę. Nors iš anksto garsiai kalbėdamas apie savo planus tikriausiai Dievą juokinu.
Kada įvyks mūsų vestuvės? Turbūt tada, kai užsimegs nauja gyvybė. Manau, būčiau geras tėvas, nes myliu vaikus ir moku su jais bendrauti.
Parengė Iveta Skliutaitė, Modesto Patašiaus nuotraukos