Simpatiškumas – ne vien išorinis grožis. Ne mažiau svarbu ir protas. Man patinka gyvenime ką nors svarbaus ir reikšmingo nuveikusios, išprususios moterys. Tikrai ne tos, kurios prisišliejusios prie sėkmingo ir žinomo vyro sugebėjo įsiamžinti kuriame nors žurnale.
Nors pastaruoju metu kai kas gal ir rimtai pagalvoja, kad lengviausias būdas patekti į aukštuomenę – tai permiegoti su Italijos premjeru Silvio Berlusconi. Kvailystė.
Į ką pirmiausia, išvydęs moterį, atkreipiu dėmesį? Į jos batus ir dantis. Manau, viena pagrindinių stilingos moters aprangos detalių – gražūs batai, nebūtinai aukštakulniai. O graži šypsena prideda žavesio.
Jei kalbėsime apie moterų drabužių stilių, kartais – nežinau kodėl – imponuoja baikerės pašiauštais plaukais ir apsitempusios odiniais drabužiais. Nematau nieko baisaus, jei tokio tipo moteris kokį kartą nusikeiks.
Man patiko, kai prieš keletą metų viena žinių laidos vedėja, manydama, kad kamera išjungta, savo nepasitenkinimą išliejo riebiais keiksmažodžiais. Toks elgesys nesukėlė neigiamų emocijų. Pagalvojau: „Gerai, ši moteris turi charakterį.”
Bet viskas turi būti laiku ir vietoje, neperlenkiant lazdos. Esu sutikęs moterų, kurių kalboje kas antras žodis – keiksmažodis.
Vulgarumas dar jokios moters nepapuošė. Man patinka orios, kuklios, savo vertę žinančios moterys.
Dabar netrūksta įžūlių moterų. Kaip pasielgčiau, jei vakarėlyje prieitų nepažįstamoji, įteiktų kokteilį, o po to pasiūlytų kartu praleisti naktį?
Jei šitaip nutiktų, žinoma, atsisakyčiau ir gėrimo, ir draugijos. Toks moters elgesys mane pažemintų ir verstų jaustis kvailai.
Nors feministės garsiai šaukia apie lygias teises, manau, jog vyras turi vaišinti moterį, siūlyti kartu praleisti vakarą. O moters reikalas su vyro pasiūlymais sutikti arba juos atmesti. Vyras, kuris leidžia, kad dama už jį mokėtų, yra mazgotė.
Neskirstau moterų į kastas – vienos prastos, kitos neblogos, o čia puikios. Neniekinu moterų, kurios man nepatinka. Tiesiog tokias aplenkiu, o bendrauju su tomis dailiosios lyties atstovėmis, kurių požiūris į gyvenimą man priimtinas.
Moterys – gražiausia, ką Dievas sukūrė šioje žemėje. Į jų keistenybes ar įnorius žiūriu atlaidžiai, nes seniai supratau, kad tą pačią situaciją moterys ir vyrai suvokia skirtingai.
Vyras žvelgia siauriau ir į tolį, pavyzdžiui, rūpinasi ateities gerove, o moteris žiūri plačiau ir labiau koncentruojasi į šią dieną.
Neretai dėl skirtingų požiūrių atsiranda nesusikalbėjimas, kyla konfliktų. Nervina, kai norisi medžioti, žvejoti ar susitikti su draugais, o tuo pat metu moteris reikalauja nueiti į parduotuvę, nes jai tai gyvybiškai svarbu. Išmokau gyvenime į tokias situacijas nesivelti.
Visą laiką sakau „gerai”, bet elgiuosi taip, kaip man reikia.
* * *
Dėl moterų žygdarbių niekada neatlikinėjau, kvailysčių nekrėčiau. Turiu vieną romantišką draugą, kuris, jei reikia, gali turguje visas gėles nupirkti ir prie širdies damos kojų pakloti.
Bet aš nei gėlių dažnai dovanoju, nei komplimentų žarstau. Manau, kad poros santykiai turi būti tokie darnūs ir gražūs, kad nė vienam partneriui nekiltų noro paklausti, ar jis tikrai yra mylimas.
Skeptiškai vertinu, kai ką tik susituokusios poros garsiai džiūgauja, jog surado savo gyvenimo moterį ar vyrą. Geriausia tuos žodžius pasakyti būtuoju laiku, jei pavyksta nugyventi gražų, ilgą šeiminį gyvenimą. Tik atsisukęs į nueitą kelią gali sakyti: mylėjau ir myliu šią moterį arba šį vyrą.
Žinau, kad moterys trokšta girdėti gražius žodžius. Bet, manau, vertinga tik tai, kas yra sąžininga ir nenuvalkiota. Jei kasdien po kelis kartus kartosi „myliu”, „tu graži”, „tu gera”, pagyrimai greitai gali netekti prasmės.
Kita vertus, dirbdamas krepšinio treneriu Azerbaidžane, susipažinau su Rytų kultūra, filosofija. Įsidėmėjau vieną posakį: karaliui visada reikia sakyti tai, ką jis nori girdėti.
Manau, ši frazė tiktų ir moteriškai giminei. Jei vyras nori sutarti su antrąja puse, tegul jai neprieštarauja ir sako tai, ką ši trokšta išgirsti.
* * *
Nemėgstu veidmainių ir pats niekam nepataikauju. Draugais vadinu tuos, kurie pasako man mano ydas. Tad ir bendraudamas su moterimi siekiu išlaikyti pusiausvyrą tarp saldumo ir sūrumo.
Mane veikia nuoširdžios moterų ašaros. Bet pastaruoju metu apie ašaras pradėjau galvoti daug pozityviau.
Neseniai perskaičiau straipsnį, kuriame buvo aprašytas mokslinis tyrimas su vienos vados žiurkėmis. Kelioms iš jų buvo išoperuotos ašarų liaukos. Po kiek laiko mokslininkai pastebėjo, kad tos žiurkės, kurios neturėjo ašarų liaukų, dvigubai greičiau paseno nei tos, kurioms nebuvo atliktas bandymas.
Dabar pagalvoju, kad gal ir nėra blogai, jei kartais moteris apsiverkia. Juk ašarojimas padeda ilgiau išsaugoti jaunystę.
Tačiau negalima moters patupdyti tarp keturių sienų ir versti būti namų šeimininke. Tai reikštų katastrofą: uždaręs kelius į tobulėjimą, vyras praras savo moterį kaip įdomų žmogų, draugą, lygiavertį pašnekovą.