Lietuvė su garsiu Brazilijos buriuotoju Robertu Scheidtu (37 m.) augina pusantrų metų sūnų Eriką. Apie du savo gyvenimo vyrus Gintarė galvoja ir per treniruotes.
„Jūros stichija mane įkvepia ir leidžia patirti begalinį platybių bei laisvės jausmą. Anksčiau plaukdama galėdavau pamiršti viską pasaulyje. O dabar mintyse – du brangiausi vyrai”, – išskirtiniame interviu „Stiliui” pasakojo olimpinė vicečempionė.
Į gimtąjį Kauną G.Scheidt su sūneliu grįžo trumpam. Tarp kasdienių treniruočių moteris rado laiko aplankyti gimines, pabendrauti su seniai matytais draugais, pasitikrinti sveikatą ir net pasigražinti.
„Užsienyje kol kas neturiu kirpėjos ir kosmetologės. Todėl vos grįžusi į Kauną nuskubėjau į pamėgtą grožio saloną pasilepinti plaukų ir veido procedūromis”, – sakė šiuo metu Italijoje gyvenanti sportininkė.
Moters dienotvarkė Lietuvoje buvo tokia įtempta, kad „Stiliaus” fotosesijai ji galėjo skirti tik ankstyvą rytą, likus porai dienų iki išvykimo. Prie fotostudijos durų Gintarė pasirodė lygiai devintą valandą, kaip ir tarėmės.
Kuklios lietuvės neišpaikino pergalės, medaliai ir santuoka su žinomu brazilu. Vienintelis stilistams ir fotografams savo įvaizdį patikėjusios sportininkės pageidavimas – kad būtų išsaugotas jos santūrus stilius.
Kol moteris ruošėsi fotosesijai, namuose likusį Eriką prižiūrėjo jo senelė – buriuotojos mama Elvyra Volungevičienė. Nors kaunietė dirba, pagelbėti dukteriai ji visada randa laiko.
– Ar sunku buvo palikti gimtuosius namus ir įsikurti svetimame krašte? – paklausiau G.Scheidt.
– Palikti Lietuvą buvo nelengva. Vis dėlto labai neišgyvenau. Juk nuo mažens važinėdavau į varžybas ir treniruotes užsienyje.
Po vestuvių su Robertu ilgai svarstėme, kur galėtume apsigyventi. Tada jis gyveno Brazilijoje, aš – Lietuvoje. Kompromisą radome pasirinkę Šiaurės Italijoje ant ežero kranto įsikūrusį Torbolės kurortinį miestelį.
Čia nuolat būna daug dviratininkų, burlentininkų ir kitų aktyvaus laisvalaikio mėgėjų. Ežere treniruojasi buriuotojai, vyksta varžybos. Šis miestelis – sportininkų rojus.
– O kaip spalvingoji Brazilija? Ar nebuvo minčių apsistoti vyro gimtinėje?
– Prieš grįždama į Lietuvą tris mėnesius praleidau Brazilijoje. Dar kartą įsitikinau, kad San Paulas, iš kurio kilęs Robertas, – siaubingas miestas.
Jame beveik nelikę gamtos, labai intensyvus eismas, daugybė žmonių, visi skuba. Be to, ten labai nesaugu. Žmonės gyvena apsitvėrę aukštomis tvoromis. Pastatą, kur Robertas turi apartamentus, saugo tvora ir trys apsaugininkai. Argi taip gyventi būtų gera?
– Svečiuodamasi Brazilijoje neplanuotai nusprendėte pasivaržyti šios šalies buriavimo čempionate ir net pasidabinote sidabro medaliu. Kas paskatino tokiam žingsniui?
– Iš San Paulo mėnesiui buvome išvykę į nuostabią Belos salą, kur vyro tėvai turi vasarnamį. Ten gerokai saugiau. Be to, labai gražu, o šalia esančioje jūroje galima treniruotis.
Kai po mėnesio treniruočių pasijutau pasirengusi varžyboms, per Roberto draugus gavau jachtą ir startavau čempionate Floriono polyje, olimpinėje „Laser Radial” klasėje.
Tarp 49 dalyvių bendrojoje įskaitoje užėmiau antrąją vietą. Aplenkiau visas dalyves. Nusileidau tik šešeriais metais jaunesniam brazilui Matheui Dallagnelo.
– 2008-ųjų Pekino olimpinių žaidynių metu, kai abu su vyru laimėjote antrąsias vietas, buvote pavadinti sidabrine buriuotojų pora. Ar galima tikėtis, kad kitais metais olimpiadoje tapsite auksine šeima?
– Svarbiausia – šių metų gruodį sėkmingai pasirodyti Australijoje vyksiančiame planetos čempionate.
Ten bus išdalyta 75 procentai visų kelialapių į 2012 metų Londono žaidynes. Iki tol man teks gerokai pasistengti, kad susigrąžinčiau buvusią sportinę formą. Juk beveik dvejus metus neburiavau.
– Kaip pavyksta suderinti buriavimą ir motinystę?
– Nelengva. Erikas apvertė gyvenimą aukštyn kojomis. Ankstesnio ritmo neliko, nuolat trūksta poilsio. Per treniruotes ir varžybas tenka ieškoti, kas galėtų prižiūrėti sūnų.
Daug padeda mano mama, kuri vis dažniau svečiuojasi Italijoje. Brazilijoje anūką mielai prižiūrėjo Roberto tėvai. Tačiau stengiamės vežtis sūnų visur kartu. Žinoma, kiek leidžia galimybės.
– Koks Robertas tėvas?
– Kaip tėvas ir vyras jis yra labai supratingas. Gaila, kad dėl intensyvių treniruočių daug važinėja ir ne visada būna su mumis. Todėl mūsų gyvenime – daug laukimo ir ilgesio.
Jeigu Robertas nebūna išvykęs, kol aš treniruojuosi, jis mielai leidžia laiką su Eriku. Svarbiausia, kad vyras supranta, jog auginti vaiką – labai atsakingas darbas.
Jis labai gerbia motinystę. Šiemet daugelis varžybų mums abiem vyks toje pačioje vietoje, todėl ir varžytis, ir gyventi galėsime kartu.
– Kaip po vienu stogu jaučiasi dvi sporto garsenybės?
– Ką jūs, aš su vyru nesilyginu. Jo medalių kraitis solidus – du olimpiniai aukso ir du sidabro, dešimt pasaulio čempiono, o kiek dar kitų svarbių iškovotų pergalių.
Robertas – Brazilijos numylėtinis. Jo veidas nuolat puikuojasi garsių pasaulio kompanijų reklamose. Net „Prada” pasirinko jį reklamuoti akinius.
Praeiviai gatvėje Robertą atpažįsta, sveikinasi, prašo autografų, nusifotografuoti.
Per Pekino olimpinių žaidynių atidarymą jam buvo patikėta nešti Brazilijos vėliavą.
– O jūs per tų pačių žaidynių uždarymą nešėte Lietuvos trispalvę.
– Džiaugiuosi, kad teko tai patirti. Bet aš Lietuvoje nesu tokia populiari kaip mano vyras Brazilijoje, nors gerbėjai atpažįsta.
– Vos susipažinusi su Robertu jį apibūdinote kaip labai paprastą žmogų. Ar ir po beveik ketverių pažinties metų apie jį galite pasakyti tą patį?
– Žinoma. Nors jis ir garsus sportininkas, tikras kovotojas, tačiau neišpuikęs. Jis – vyriškas, nuoširdus, paprastas, sau kelia didelius reikalavimus.
Tuo jis mane sužavėjo Pekine ir žavi ligi šiol. Mūsų charakteriai labai panašūs. Tik Robertas gal kiek aršiau reaguoja į kai kurias situacijas. Aš – gerokai šaltesnių nervų, todėl prieš svarbias varžybas neretai reikia jį ne tik palaikyti, bet ir nuraminti.
– Jūsų pažintis užsimezgė Kinijoje. Ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?
– Manau, kad taip ir buvo. Susipažinome priešolimpinėje regatoje. Vandenyje, bet ne jūroje. Aš plaukiojau baseine. Jis priplaukė prie manęs ir užkalbino.
Vienas kitam kritome į akį. Prieš olimpiadą abiem buvo įtemptas laikas, todėl per metus matėmės tik keletą kartų. Iš olimpiados grįžau ne tik su sidabro medaliu. Mūvėjau ir sužadėtuvių žiedą.
– Ar tai – brangiausia iš jo gauta dovana?
– Man visos jo dovanos brangios. Kalbu ne apie piniginę išraišką. Pavyzdžiui, pirmą kartą viešėdamas Lietuvoje Robertas Vilniuje man nupirko gintarinį pakabutį.
Jis ant mano kaklo buvo ir tądien, kai laimėjau olimpinį sidabrą, ir šiandien. Mėgstu gintarą ne tik dėl to, kad tėvai mane pavadino Gintare. Jis man labai artimas.
– Ar dėl šeimos ryžtumėtės aukoti sporto pergales?
– Šeima ir santuoka man yra svarbiau už sporto pergales. Todėl neabejodama sutikčiau, tik dabar to daryti nereikia. Pavyksta viską suderinti.
Ateityje ruošiamės turėti daugiau atžalų. Tada bus matyti, kaip viskas klostysis. Iki Londono olimpiados, žinoma, jei į ją pateksiu, šeimos pagausėjimo neplanuojame.
– Ar medalių siekiantys sportininkai turi laisvo laiko?
– Savo laisvalaikį skiriame sūnui. Jis reikalauja labai daug dėmesio. Kiekviena mama mane supras – mažylis atima kone kiekvieną laisvą minutę. Paskaityti knygą dabar galiu sau leisti tik vėlai vakare, sūneliui užmigus.
Dažnai būna, kad užmigdome Eriką ir su Robertu puolame skaityti. Bet jėgų pakanka vos keliems ar keliolikai puslapių. Pomėgius teks atidėti ateičiai.
– Esate prasitarusi, kad turėdama nuosavus namus būtinai įsigysite pianiną. Ar tai įvyko?
– Ši svajonė dar neįgyvendinta. Kartais norisi paskambinti kokią nors melodiją. Tačiau prieš daugybę metų įgyti muzikavimo įgūdžiai jau nėra tokie stiprūs, o ir instrumento nėra.
– Kiek tenka jus matyti, visada vilkite sportinio stiliaus drabužius. Ar mados naujienos jūsų nedomina?
– Esame sportininkai, todėl ir rengiamės sportiškai. Taip esu įpratusi nuo vaikystės. Robertas – irgi. Mados nesivaikome, etiketė mums taip pat nėra svarbiausias dalykas. Svarbu, kad drabužis būtų patogus.
Mūsų spintoje pilna marškinėlių, šortų, bluzonų, sportinių kostiumų ir batelių. Mane remia Australijos gamintoja „Zhik”, todėl turiu šios kompanijos buriavimo aprangą.
– Turbūt retokai vilkite sukneles, avite aukštakulnius?
– Vasarą man patinka vilkėti ilgą lengvutę suknelę ar ilgą vėjyje plazdantį sijoną. Pirmąkart aukštakulnius įsigijau, kai po Pekino olimpinių žaidynių buvau kviečiama į oficialias pagerbimo šventes ir vakarėlius.
Iki šiol jų man prireikia labai retai. Galbūt ateis toks metas, kai vilkėsiu solidesnius drabužius, tada ir batelių elegantiškesnių prireiks.
– O kosmetiką naudojate?
– Dekoratyvinę labai retai ir mažai. Iki šiol neturiu lūpų dažų, nenaudoju blakstienų tušo. Kartais akis paryškinu kontūriniu pieštuku.
O štai lūpų vazelino ir apsauginių veido ir rankų odos priemonių prireikia labai dažnai. Nežinau, ar kada atkreipėte dėmesį, kad daugelio buriuotojų oda – problemiška.
Nuolat gairinama vėjo ir saulės bei taškoma sūriu vandeniu ji svyla ir šerpetoja, anksti pradeda raukšlėtis.
Dėl rankų turiu ne mažiau bėdų. Nuo virvių jos trūkinėja, atsiranda nuospaudų, net atsiveria žaizdų.
Nors nėra labai patogu, jau kurį laiką buriuoju mūvėdama pirštines.
Plačiau apie tai žurnale „Stilius“.