Prekybos centro „Gimenej” alėja, vedanti J.Statkevičiaus parduotuvės link, buvo išklota baltuoju kilimu. Centrą užliejo J.Statkevičiaus parinkta muzika, kuri skambėjo per jo paskutinį šou Vilniuje.
Vieta, į kurią nuo šiol bus užsukama ir lietuvio kūrinių, yra netoli Kremliaus.
„Kaip suprantate, čia labai patogu apsipirkti jo darbuotojams”, – tarstelėjo prekybos centro „Gimenej” darbuotojas. Taip, čia apsiperka Rusijos politikos ir verslo grietinėlė. Rusijos premjeras Vladimiras Putinas, televizijos laidų vedėjas Andrejus Malachovas ar baleto šokėjas Nikolajus Ciskaridzė – tik kelios garsios pavardės.
N.Ciskaridzė apsilankė ir salono atidaryme.
„Juozas – talentingas kūrėjas, žaviuosi, kaip lengva su juo diskutuoti apie operą, baletą, kiek jis daug išmano. Tai žmogus, kuris karštai tiki savo misija šiame gyvenime, o tokių šiais laikais reta. Tai padeda suprasti, kodėl jis kuria būtent tokius drabužius – kupinus dramaturgijos”, – kalbėjo baleto žvaigždė N.Ciskaridzė.
„Šis kūrėjas – net ne europinio, o pasaulinio lygio”, – sakė Katia Percova, mados pasaulyje puikiai pažįstama asmenybė, dvidešimt metų stiliste dirbusi su Yves’u Saint Laurent’u jo mados namuose.
„Jis susiejo buržuazinį stilių su artistiniu, o tai, regis, visiškai neįmanoma, – per salono atidarymą kalbėjo rusų aktorė Ala Demidova, stebėjusi Juozo veiklą nuo pat jo kūrybos pradžios. – Mane žavi, kad jis visapusiškai išsilavinęs, jaunas, nuoširdus ir demokratiškas. Su juo smagu šnekučiuotis apie teatrą, nuostabu skubėti Paryžiaus gatvėmis į kokį nors mados šou paskubomis valgant mėsainį.”
Pasveikinti Juozo atvyko Maskvos valstybinio J.Vachtangovo teatro vadovas Rimas Tuminas su būriu aktorių. Šventėje apsilankė ir lietuviams puikiai pažįstamos aktorės Tatjana Liutajeva ir jos duktė Agnė Ditkovskytė, taip pat Vilniaus rusų dramos teatre dirbęs režisierius Romanas Viktiukas.
Svečiams išsiskirsčius, į saloną užsuko gruzinų kilmės rusų estrados dainininkė Tamara Gverdciteli.
Liejosi šampanas „Moët & Chandon”, „Piper Heidsieck”, buvo ragaujami išradingai patiekti miniatiūriniai užkandžiai.
Juozo salonas – lyg nedidelis muziejus. Mat specialiai buvo pasiūti geriausi per 22 karjeros metus sukurti modeliai, pristatę dizainerio kūrybos retrospektyvą.
Ne tik jie papuošė šventę. Iš milžiniškų nuotraukų žvelgė pasaulinio garso žvaigždės – modelis Svetlana Griaznova, aktorė Nicole Richie, dainininkė Björk, aktorius Dexteris Fletcheris. Visi jie puošėsi J.Statkevičiaus rūbais.
Salono interjeras atkartoja veikiantį Vilniuje. Daug juodos, smėlio spalvos, teatrališka ir jauku. Maskva tądien skendėjo tulpėse, nes buvo švenčiama Kovo 8-oji, o Juozo parduotuvėje svaigų aromatą skleidė puokštės rausvų hiacintų.
„Boutique De Luxe” išties išsiskiria iš jį supančių kitų prabangių drabužių, papuošalų, laikrodžių parduotuvių.
Salone bus prekiaujama nuo dienai skirtų ansamblių iki vakarinių suknelių. Vyrai irgi turės į ką pasidairyti – čia bus kostiumų. Taip pat galanterijos kūrinių, kvepalų, papuošalų, knygų ir net batų. Norintieji galės visą aprangos ansamblį užsisakyti individualiai.
Juozo kūriniams draugiją salone palaiko garsieji raudonpadžiai – „Christian Louboutin” bateliai.
Lietuvių kūrėjas į Maskvą įžengė padedamas savo pažįstamų. Kaip ir kiekvienoje istorijoje, šioje taip pat reikia ieškoti moteris. Tai – prieš keliolika metų Juozo kliente tapusi ponia iš Latvijos Margarita Davis. Ji kartu su vyru verslininku Janiu Daviu lankėsi praėjusį rudenį, kai dizaineris pristatė savo naują kolekciją. Atsivežė ir draugų iš Maskvos. Išvydę lietuvių kūrėjo darbus ir įspūdingą šou, šie iš karto entuziastingai pareikalavo: „Duokite jį mums!”
Jie jau buvo girdėję apie J.Statkevičių, tačiau reginys, kurį išvydo, nuginklavo.
„Jau nusibodo dėvėti „brandinius” drabužius, Juozo kurti jiems nenusileidžia, bet būtent jais dabar galima išsiskirti, – kalbėjo šventės organizatorius, lietuvių kūrėjo mecenatas Janis Davis. – Latvija žinoma dėl kompozitoriaus Raimundo Paulo, o jūs turite Juozą Statkevičių.”
„Jis kaip gaivaus oro gurkšnis, esu ištikima jo gerbėja. Juozas kuria ne rūbus, o dramą”, – sakė ponia M.Davis.
Ką mano pats Juozas apie darbą Maskvoje? „Tai – įdomus ir naudingas miestas, nes jo vyrai lepina savo moteris. Ir gali sau tai leisti, – kalbėjo kūrėjas. – Rusų skonis – savotiškas, jiems reikia aštrių dalykų. Jie visko turi, tik saiko trūksta. Štai jo, tikiuosi, čia ir atvežiau. Kita vertus, daugybė rusių nuostabiai rengiasi, turi puikų skonį. Nereikia pamiršti, kad rusės jau seniai užkariavo pasaulio podiumus, pavyzdžiui, manekenės Natalja Vodianova, Saša Pivovarova. Man nemažai padedanti Tatjana Sorokko dirbo su tokiais didžiais kūrėjais kaip Hubert’as Givenchy ar Yves’as Saint Laurent’as. Noras puoštis, išsiskirti, siekti tobulumo – jų genuose.”
Šventė Maskvoje – pompastiška, mirganti pasaulinio garso žvaigždėmis. Tad buvo įdomu stebėti kontrastus. Išvakarėse Juozas į pasaulio megapolį vyko traukiniu. Į jį kūrėjas atidardėjo su daugybe lagaminų ir savo ištikima komanda: vadybininke Živile Matačiūnaite, siuvimo meistrėmis Jūrate Prankiene ir Aiva Miškiniene.
Juozui rūpėjo ne tik salono atidarymas Maskvoje. Traukinys pajudėjo beveik tuo pačiu metu, kai Vilniuje suskambo pirmieji Dalios Ibelhauptaitės režisuotos Piotro Čaikovskio operos „Oneginas” garsai. J.Statkevičius jai kūrė kostiumus. Kaip ir dar beveik dviem dešimtims spektaklių per pastaruosius vienerius metus.
„Važiuoti visą naktį traukiniu taip romantiška”, – juokėsi jis.
Ne tik dėl romantikos – komanda vežėsi daugybę daiktų, už kuriuos vykstant lėktuvu būtų tekę nemažai sumokėti.
Juozas su pagalbininkėmis salone triūsė iki pat atidarymo – dėliojo smulkmenas, lygino rūbus, darbavosi dulkių siurbliu. Ir tik likus kelioms minutėms iki pasirodant pirmajam svečiui šeimininkas su komanda persirengė elegantiškais drabužiais.
Pirmasis šampano butelis buvo iššautas dar traukinio restorane. Vakarodamas Juozas su šypsena prisiminė savo pirmąsias viešnages Maskvoje. Studijų metais keliavo į Didįjį teatrą žiūrėti spektaklio. Tuomet jaunuolis avėjo plonapadžiais batais ir, laukdamas autobuso, po spektaklio labai sušalo.
Ne itin sėkminga buvo ir kita jo kelionė, kai atvyko į Menininkų namuose surengtą prancūzų dizainerio Yves’o Saint Laurent’o parodą. Jis pavėlavo!
„Bet vis tiek įlindau pasižiūrėti, kaip surenkama kolekcija ir pakuojama išvežti. Net negalėjau pasvajoti, kad po daugelio metų visai už kelių žingsnių atidarysiu savo saloną”, – sakė kūrėjas.
Šį kartą dizainerio žingsniai viename didžiausių pasaulio miestų – kur kas tvirtesni. Čia jo vardą jau įsiminė po choreografės Anželikos Cholinos spektaklio „Moterų krantas”.
„Į Maskvą turi atvažiuoti su laurų vainiku – tik tuomet būsi reikalingas. Ar dėl ko nors nerimauju? Žinoma, bet tai susiję su darbu, kilusias problemas visada galima išspręsti.
Jei šiandien vyras nori nupirkti žmonai suknelę, vadinasi, šiandien, o ne rytoj. Dirbu paslaugų sferoje, tad turiu spėti ir įtikti. Svarbiausia – būti nuoširdžiam, o tai visada padeda. Žmonės greitai pajunta, jei rieti nosį.
Man nesunku šliaužioti keliais aplink savo sukneles, nesunku ieškoti kilimo ar šviestuvų, rūpintis kvietimais, užkandžiais ir gera svečių nuotaika”, – sakė Juozas.
Greičiausiai būtent dėl to susirinkusieji jį taip ir gyrė – ne tik kaip kūrėją, bet ir kaip plataus akiračio žavingą asmenybę bei nuoširdų bičiulį.