Ypač ekstravagantiškai atrodančius mados savaičių lankytojus suskirstyčiau į dvi grupes. Viena – kvietimus į pristatymus turintys ir savo išvaizda norintys tarsi pateisinti mados aukos įvaizdį (o gal nuoširdžiai tokiais besijaučiantys?) asmenys.
Antroji grupė – kvietimų neturintys ir išsiskiriančia išvaizda bandantys patekti į šou. Paprastai tai – meno ir dizaino studijas pasirinkę studentai. Įdomiausia stebėti ne jų aprangos detales, o elgesį.
Dažniausiai į pristatymus jie eina po vieną. Likus keliasdešimt metrų iki eilėje laukiančios minios stabteli, apsidairo, ar šalia nėra fotografų, jei ne – palaukia, kol šie atkreips į juos dėmesį. Nufotografuota. Galima eiti toliau.
Vis dėlto retam jų, net ir paukščio lizdą ant galvos užsidėjusiam, be kvietimo atsidaro vartai.
Būna, kad prieš mados pristatymus tokie šokiruojančios išvaizdos menininkai sugalvoja ir pinigų užsidirbti. Štai paryžiečiu prisistatantis Igoris kiekvienais metais per Paryžiaus mados savaitę sumano vis naują pasirodymą. O už savo mažą spektaklį paprašo centų.
Šiais metais prieš „Dior” pristatymą Rodino muziejuje Igoris atėjo nešinas plakatu „The king is gone” (suprask – nebėra „Dior” dizainerio Johno Galliano).
Apsimuturiavęs kailiais (po jais vaikinas mūvėjo tik kelnaites su juostele) ir avintis batus, kuriuos „patobulino” pridėdamas ragus ir metalinę plokštelę, vaikinas gerą valandą blaškėsi minioje, mielai fotografavosi ir davė interviu televizijos laidoms.
Savo pasirodymą jis užbaigė atlikdamas šokį: paleidęs telefone skambančią muziką kraipė užpakalį, mosikavo rankomis ir net bandė dainuoti. Tiesa, už šį spektaklį šį kartą vaikinas pinigų neprašė. Matyt, meilė J.Galliano buvo neįkainojama.